Tai buvo 2015 metų gegužės 12 diena. J. Grealishas buvo 19-metis vaikinas, šviežiu veidu, neapžėlęs barzdele, kaip dabar įprasta, o kamuolį valdė neįtikėtinai lengvai.
Jis buvo pakviestas į Airijos vyrų komandą dvejoms rungtynėms – priešininkai draugiškose rungtynėse buvo Anglija, po to sekė Europos čempionato atrankos rungtynės su Škotija.
Bet atsirado problema. Kol žurnalistai laukė oficialaus pranešimo, jie sužinojo, kad Airijos komandos vadovas Martinas O’Neillas kitame kambaryje kalbasi su kažkuo telefonu, galbūt, su pačiu J. Grealishu.
Vienas buvęs Anglijos komandos oficialus asmuo prisimena: „Turėjome padaryti viską, kad Jackas nežaistų tose rungtynės, nes būtume jį praradę visiems laikams. Jis buvo perdaug talentingas, negalėjome dėl jo nekovoti. Dabar visi supranta, kodėl turėjome veikti”.
Dar viena anglų pergalė
Dabar, po šešerių metų, gali atrodyti neįtikėtina, kad Grealishas dėvėjo Airijos spalvų marškinėlius, žaisdamas jaunimo rinktinėse.
Anglijos futbolo federacija turėjo sunkiai kovoti, kad gautų žaidėją, ir galbūt tokiais momentais, kai laukia „Euro 2020“ finalas, atitinkami žmonės turi teisę jaustis teisingai pasielgę, pergudravę kolegas iš Airijos.
Ir tai ne vienintelė anglų pergalė už aikštės ribų.
Declanas Rice'as, kaip ir J. Grealishas, taip pat buvo įsitvirtinęs airiškoje aplinkoje prieš tai, kai FA pasiryžo įtikinti „West Ham“ žaidėją prisijungti prie Garetho Southgate’o komandos.
Skirtumas tik tas, kad D. Rice’as jau buvo žaidęs už Airijos vyrų rinktinę trejose rungtynėse.
Dar 19-metis D. Rice’as, pasisukdamas į sirgalius po įvarčio už Airijos vaikinų rinktinę, pabučiavo ženklelį ant marškinėlių. Per debiutą vyrų rinktinėje 2018 metų kovą jis apsiverkė nacionalinio himno metu ir prisipažino, kad tuo momentu jis labiausiai didžiavosi.
Angliškos šaknys
Visa tai jam buvo priminta po šešių mėnesių, kai D. Rice’as paprašė leisti jam pasitraukti iš Tautų lygos – netrukus po to, kai Anglija pateko į Pasaulio taurės pusfinalį – nes FA pradėjo flirtą su juo ir jam kilo daug dvejonių kaip pasielgti.
Po devynių mėnesių Rice'as pranešė, kad palieka Airiją, paaiškindamas, kad tai buvo pats sunkiausias sprendimas jo gyvenime.
FA šis procesas buvo delikatus, bet jie jį vadina būtinu, netgi gyvybiškai svarbiu, kai kalbame apie sėkmę Europos čempionate.
J. Grealisho abu tėvai yra gimę Anglijoje, o proprosenelis Williamas Garraty žaidė Anglijos rinktinėje.
J. Grealishą tris kartus kvietė treniruotis su Anglijos jaunimo iki 16-os bei 17-os žaidėjais, tačiau treneriams neatrodė, kad jis gerai jaučiasi komandoje.
„Nors gimė ir augo Anglijoje, dėl savo giminės šaknų jis save siejo su Airija“, − sakė Johnas Peacockas, tuometinis Anglijos jaunimo rinktinės iki 17 metų treneris. − Tuo metu jis jautėsi ištikimas Airijos respublikai, nors mes visada žinojome, kad yra galimybė tam tikru momentu tai pakeisti“.
D. Rice’as augo pietvakarių Londone, tačiau galėjo žaisti už Airiją, nes jo seneliai buvo kilę iš šios šalies.
Žaidėjų vilionės
Kai Prancūzija 2018 m. iškovojo pasaulio taurę, D. Rice’as buvo paklaustas, ar galvoja apie perėjimą į Anglijos komandą. Futbolininko atsakas buvo iškalbingas – „tai mėšlo krūva“.
Abiejų žaidėjų perviliojimas iš Airijos į Anglijos rinktinę buvo ruošiamas ir vykdomas keletą metų.
Viliones pradėjo Danas Ashworthas, tuometinis FA direktorius elitinių žaidėjų reikalams. Tai jis „paleido akmenuką“ susisiekdamas su žaidėjų atstovais, tačiau itin subtiliai, neperspausdamas.
„Kalba ėjo apie subtilų žinios perdavimą žaidėjams, kad jais domimasi, paaiškinima, kokios galimybės atsivertų žaidžiant už Angliją“, - sakė jis.
Vėliau sekė daugybę pokalbių – su žaidėjais kalbėjosi treneriai, įvairios futbolo legendos, jų paaikomų klubų atstovai.
Tada 19-mečiui J. Grealishui tai buvo nežmoniškai didelis spaudimas.
„Jis jautė nemažą spaudimą“, – pasidalino Timas Sherwoodas, buvęs „Aston Villa“ vadybininkas. – Mano nuomone, galiausiai viskas priklauso nuo paties berniuko – jis geriausiai žino, kur linksta jo širdis. Vaikinas Airijoje puikiai leido laiką. Tačiau Jackui sakiau, kad „tikiu tavimi ir jei būtum mano sūnus, patarčiau tau žaisti už Angliją. Galbūt viskas būtų buvę kitaip, jei Jackas būtų airis visomis prasmėmis“.
Milžiniška kritika
Kai J. Grealishas pranešė apie savo prisijungimą prie Anglijos, ne kartą sulaukė atvirų nuomonių, ką airiai galvoja apie tokį sprendimą. Greičiausiai tai buvo karšti momentiniai pasisakymai, tačiau nemalonūs.
„Tuo metu Jackas patyrė didelė spaudimą. Jis atstovavo Airijai ir jautė tam tikrą atsakomybę. Tačiau tuo pačiu jis buvo anglas ir nevengė mums to pasakyti. Būtent dėl to visuomet buvau tikras, kad galiausiai jis žais už Angliją“, – sakė vienas iš buvusių jo ekipos draugų „Aston Villa“ komandoje.
Nelengva buvo ir kitam jaunuoliui – D. Rice’ui.
Jam teko atlaikyti puolimus, internete pasipylė grasinamai jam ir jo šeimai. Futbolininkui buvo metami kaltinimai, kad jis taip pasielgė dėl finansinių sumetimų.
Žvilgsnis krypo ir į jaunuolio ekipą – buvo kalbama, kad prie spaudimo stipriai prisidėjo ir „West Ham“. Kalbėta, kad klubui daug pelningiau pavyks parduoti žaidėją, kuris yra anglas, o ne airis.
D. Rice’o palikti komandos nariai Airijos rinktinėje jautėsi dviprasmiškai, matydami jį besiruošiantį atstovauti Anglijai Europos futbolo čempionate.
„Jis sakė, kad yra išdidus airis“, – teigė vienas jų Jame’as McCleanas. – Vėliau jis sakė, kad yra išdidus anglas. Jei jis gali būti ir vienu, ir kitu – sėkmės jam, tačiau aš tuo netikiu. Gali būti arba vienu, arba kitu“.
Tačiau yra begalės žmonių, kurie palaiko abu žaidėjus ir mano, kad pilietybė yra asmeninis reikalas. Jų manymu, įmanoma jaustis anglu ir airiu tuo pačiu metu, o tam reikia supratingumo, bet ne pasmerkimo.
Užtikrintai galima teigti tik tai, kad D. Rice’o ir J. Grealisho pasirinkimai nebuvo tipiniai ir ši tema tautai, praradusiai abu žaidėjus, yra itin jautri.
Abu jie jau šį sekmadienį galės Anglijai iškovoti Europos čempionų titulą – pirmą tarptautinį trofėjų nuo pat 1966 m.
