Kaip vertintumėte mūsų šalies alpinistų lygį?
Turime kuo didžiuotis. Mūsų alpinistai vertinami jau nuo praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio, o visa Lietuvos alpinizmo istorija skaičiuoja beveik šimtmetį. Tam tikrose alpinizmo srityse galime lygiuotis į pasaulio geriausiuosius. Galbūt neturime uolinius ar sportinius maršrutus lipančių ir pasaulio elitui prilygti galinčių sporto žvaigždžių, tačiau techninio alpinizmo klasėje mūsiškiai nenusileidžia pasaulio geriausiems. Tautiečių įveikti kalnų žygiai ar techniniai kopimai nominuojami kitų šalių alpinizmo čempionatuose ar net minimi Europoje prestižiškiausiuose, alpinizmo Oskaru vadinamuose „Auksinio lekdirčio” (Piolet d'Or) apdovanojimuose. Esame aktyvūs tarptautiniuose projektuose kopdami į dar neįveiktas viršūnes, atrasdami naujus jų įkopimo maršrutus ar leisdamiesi į pavojingas ekspedicijas.
Kokius įdomiausius lietuvių žygius ir pasiekimus kalnuose šiemet išskirtumėte?
Minint Lietuvos šimtmetį, daug Lietuvos alpinistų kopė į lietuviškais vardais pavadintas viršūnes. Nepailstančio Algimanto Jucevičiaus organizuotos turiados Pamyro kalnuose (Tadžikistanas) dalyviai įkopė į K. Čiurlionio, Lietuvos vardais pavadintas viršūnes. Patyrusio alpinisto Kęstučio Baleišio komanda Tian Šanio kalnuose (Kirgizija) pasiekė net 7 lietuviškais vardais pavadintas viršūnes. Itin įspūdingą žygį Pamyre surengė ir gerai žinomi alpinistai Juras Jorudas ir Saulius Damulevičius. Su dar keturiais kolegomis jie leidosi į sudėtingiausią (VI-os kategorijos) žygį Pietvakarių Pamyre, Šachdaros kalngūbryje. Grupė įveikė net 10 perėjų, iš kurių 3 buvo aukščiausios – 3B kategorijos. Penkios iš jų dar nebuvo praeitos kitų alpinistų. Grupė įkopė net į 5 viršūnes, kurių aukščiausia (Karlo Markso) siekia 6720 m aukštį. Lietuviai vis dažniau savo fizines galimybes išbando ir aukštuminiame alpinizme.
Šiemet šioje alpinizmo srityje tautiečiai buvo itin aktyvūs. Išskirčiau Tado Jeršovo ekspediciją į Manaslu (8163 m), Genadijaus Makuševo sėkmingą kopimą į Mustaghata (7546 m) viršūnę Kinijoje. Labiausiai alpinistų bendruomenę nustebino Davidas Gegužinskis, kuris per du mėnesius įkopė net į tris virš 7000 metrų iškilusias viršūnes. Už tokį pasiekimą jam suteiktas Metų alpinisto vardas. Norėčiau paminėti ir dar vieną įspūdingą šių metų įkopimą, kurį kartu su amerikiečių alpinistais vykdė Aivaras Sajus. Komanda Himalajuose į Kanchejunga regione esančią Sharpu II (6236 m) viršūnę kopė nauju, niekieno anksčiau neliptu maršrutu. Lenktynininko Antano Juknevičiaus šturmanas Darius Vaičiulis neseniai sėkmingai pasiekė Vinsono kalno viršūnę (4892 m) Antarktidoje ir tapo antruoju lietuviu, kuris įkopė į visų žemynų aukščiausias viršūnes. Iki tol tai buvo padaręs tik Vladas Vitkauskas.
Vis dėlto šie metai kalnuose Jums pačiam nebuvo sėkmingi: žuvo partneris, o pats vos likote gyvas. Kaip pavyko išsigelbėti?
Prisiminimai apie šį įvykį nėra lengvi. Nukritus bendražygiui Sauliui Saikauskui ant vertikalios ledo sienos likau kaboti ~400 metrų aukštyje. Vilties, kad mano kolega gyvas turėjau nedaug. Suvokiau, kad kritimas iš kone pusės kilometro aukščio yra pražūtingas. Žinojau, kad tamsiu paros metu vienam leistis nebus saugu, todėl išlaukiau ryto. Man pavyko suvaldyti neigiamas mintis ir į šalį nustumti kylančią paniką. Priėmiau sprendimą leistis tik ledkirčių ir kačių pagalba. Mane gelbėjo fizinis pasiruošimas, nes su Sauliumi tam buvome skyrę didelį dėmesį, ir atsparumas šalčiui. Deja, iki apačios saugiai nusileisti nepavyko, nukritau ir patyriau įvairius sužalojimus. Vis dėlto jie leido man judėti. Sulūžę šonkauliai ar trūkęs krūtinkaulis nekėlė aštraus ar nepakeliamo skausmo, tik trukdė giliai kvėpuoti. Sudėtingiau buvo su lūžusia koja, jos priminti pilna jėga negalėjau. Patirta galvos trauma problemų dėl koordinacijos kėlė tik vakare, ryte „tenkinausi“ lengvu galvos svaigimu ir pykinimu. Per 60 valandų pasiekiau bazinę stovyklą ir pranešiau apie nelaimę. Tik tuomet, kai ankstyvą kitos dienos rytą mane visą naktį slaugę Rusijos alpinistai nunešė į sraigtasparnį, pradėjau suvokti, ką išgyvenau. Sveikas protas ir išgyvenimo instinktai leido nepasiduoti ir daryti viską, kad išgyvenčiau. Tiek Kirgizijoje, tiek ir gerą mėnesį Lietuvoje slaugomas draugės nieko neveikiau tik ilsėjausi ir valgiau. Matyt, smegenys patirtą stresą nusprendė kompensuoti cukrumi. Visas įmanomas situacijas ir sprendimus, galėjusius pakeisti mūsų likimus ant kalno, permąsčiau šimtus kartų. Turbūt nebūna dienos, kai apie šį įvykį nepagalvočiau...
Po šio įvykio Jūs neatsisakote kalnų. Kodėl?
Kalnai yra didelė mano gyvenimo dalis. Po panašių įvykių galiu meluoti tik mamai, kad į kalnus niekada nebegrįši, bet negaliu meluoti sau. Išsižadėdamas kalnų tuo pačiu atsisakyčiau ir dalies gyvenimo džiaugsmo. Žinoma, tapau atsargesnis, tačiau nežinau, ar grįžęs į rimtus kalnus ir žvelgdamas į spindinčias ledo viršūnes vėl nepajausiu adrenalino.
Neseniai tapote Lietuvos alpinizmo asociacijos (LAA) prezidentu. Kokie artimiausi organizacijos planai ir tikslai?
LAA veikloje dalyvauju ir ją seku jau daug metų. Džiaugiuosi alpinistų bendruomenės palaikymu ir pasitikėjimu. Mano apsisprendimą imtis atsakomybės lėmė noras prisidėti prie bendruomenės telkimo, alpinizmo populiarinimo Lietuvoje ir meistriškumo lygio kėlimo. Taigi su komanda tęsime buvusios prezidentės Vilmos Tūbutytės pradėtus darbus. LAA yra puiki terpė keistis žiniomis, patirtimi arba tiesiog bendrauti su bendraminčiais. Siekiame nuolatos kelti alpinizmo ir kalnų turizmo lygį, o taip pat tikimės, kad įkoptos viršūnės padeda garsinti Lietuvos vardą. Aktyvios bei saugios veiklos kalnuose propagavimas taip pat svarbus asociacijos uždavinys.
Ko Jus išmokė kalnai? Kokias pamokas čia gavote?
Kalnai išmokė užsispyrimo. Jie griežtai auklėjo ir vertė nepasiduoti, eiti, kai atrodo jau nebegali, kopti, kai norisi tik poilsio, lipti, kai iš nuovargio nebepakeli rankų. Išmokau, kad pasiektas tikslas yra ilgo ir sunkaus darbo rezultatas, o ne atsitiktinė pergalė loterijoje. Grįžęs iš kalnų kitaip vertinu paprastus dalykus, kurie iki tol neatrodė tokie svarbūs ar reikšmingi. Pavyzdžiui, šiltoje patalpoje užsikaisti puodelį arbatos man niekada neatrodė taip vertinga iki kol nepabuvau kalnuose.
Suprantau, kad viskas yra labai laikina ir turime džiaugtis kiekviena akimirka čia ir dabar, o ne gailėtis to, ko nepadarėme ar jau praleidome. Turime vertinti ir branginti mus supančius žmones: tuos, su kuriais kopiame, ir tuos, kurie neramiai laukia mūsų grįžtančių namuose.
Trys dalykai, kuriuos visada verta atsiminti keliaujant į kalnus?
Visų pirma – saugumas. Informuokite artimuosius ar su kalnų kelionėmis susijusius žmones kur vykstate, kiek laiko užtruksite ir koks planuojamas maršrutas. Jeigu yra galimybė, praneškite apie visus pasikeitimus ar bent jau pasakykite datą, kuomet tikrai susisieksite. Antra, būkite pasiruošę netikėtumams. Niekas ir niekada gamtoje nevyksta pagal planą. Trečias ir ko gero svarbiausias dalykas: nepasiekti viršūnės nėra pasaulio pabaiga. Patikėkite, kalnai tikrai palauks, kol sugrįšite dar kartą. Mėgstu sakyti, kad kalnų nenugalėsime, juose galime nugalėti tik save. Jeigu esant prastoms oro sąlygoms ar kitoms nepalankioms aplinkybėms net ir kelerius metus planuotą įkopimą nutrauksite, tai ir bus jūsų pergalė. Atminkite, kad pagrindinis tikslas yra saugiai grįžti namo!
Ką patartumėte tiems, kurie svajoja apie kalnus? Nuo ko pradėti? Kokių įgūdžių reikia?
Pirmą kartą keliaujantiems į kalnus siūlyčiau prisijungti prie labiau patyrusių keliautojų grupės ar į savąją prikalbinti bent vieną kalnuose jau buvusį asmenį. Tokiu būdu išvengsite daug nereikalingų rūpesčių, pradedant kuprinės turiniu, baigiant kelionės planavimu, ir, žinoma, papildomos rizikos. Tačiau būtinai keliaukite. Žinoma, nerekomenduočiau lipti į sudėtingas viršūnes ar per ledynus „rautis“ į aukštikalnes, tačiau net ir nesudėtingi pasivaikščiojimai kalnų takeliais suteiks neišdildomų įspūdžių ir džiaugsmo. Būkite kalnuose ir pabandykite juos prisijaukinti. Pasižiūrėkite, kaip jaučiatės ant stačių šlaitų ar siaurų kalnų takelių, ar negąsdina aukštis, nekomfortiškos gyvenimo sąlygos palapinėse. Jau po kelių žygio dienų suprasite, kaip kūnas reaguoja į fizines apkrovas, kaip jaučiatės išėję iš komforto zonos. Jeigu kalnai patiks ir norėsite grįžti prie snieguotų viršūnių ar kabėjimo ant uolos, teks įdėti daugiau pastangų. Be fizinių treniruočių prireiks ir žinių apie kalnų techniką. Tam rengiami specialūs kursai. Dažnai po kursų siūlomos nesudėtingos mokomosios išvykos į kalnus, kuriose galite praktiškai įtvirtinti gautas žinias. Toliau viskas priklausys tik nuo jūsų, t.y. kiek laiko ir visų kitų išteklių galėsite tam skirti. Tik įspėju: gali nutikti taip, kad ne tik savo atostogų, bet ir bet kokio laisvo laiko jau nebeįsivaizduosite be kalnų...
