1992-1995 ir 2003-2008 metais nacionalinės rinktinės strategu dirbęs, bet paskutiniu metu valdininko duoną valgęs Algimantas Liubinskas atskleidžia, kad jau šių metų pabaigoje jį galime išvysti kurios nors Europos šalies futbolo klubo trenerio vietoje.
A.Liubinskas neseniai grįžo iš Kijevo, kur lanko trenerių kursus UEFA A kategorijos trenerio licencijai gauti.
– Kodėl Kijevas ir kokie tai kursai?
– Europoje ne kiekvienoje šalyje rengiami tokie kursai, kuriuos baigęs gali gauti A kategorijos trenerio licenciją. Lietuvoje galėčiau gauti žemesnes kategorijas, bet tam, kad dirbčiau Europos klubuose, reikia UEFA A kategorijos. Pasirinkau Kijevą, nes man gerai suprantama rusų kalba. Tik ką baigiau pirmąją sesiją, mokytis nėra lengva, bet įdomu. Laukia dar kelios sesijos, ir jau gruodžio mėnesį, tikiuosi, pavyks sėkmingai kursus baigti.
– Jau senokai dirbate Vilniaus savivaldybėje, vadovaujate Kūno kultūros ir sporto skyriui. Pernai pasukote į politiką, bandėte laimėti Seimo nario mandatą su „Tvarkos ir teisingumo“ partija. Ar tuo darbu Savivaldybėje jau nusivylėte, kad norite jį keisti?
– Išties rugsėjį bus jau dešimt metų, kai laimėjau konkursą į tą vietą ir ten dirbu. Prisipažinsiu, kad klerko darbas jau įkyrėjo, sunku sėdėti kabinete nuo 8.30 iki 17.30 valandos, norisi aktyvesnės veiklos, norisi vėl išbandyti save trenerio poste, nes per tiek metų esu sukaupęs nemažai patirties, kurią reikėtų panaudoti. Kitą mėnesį išeisiu atostogų, ir gali būti, kad į tą darbą jau nebegrįšiu. O trenerio darbą dar bent dešimtmetį tikrai galėčiau dirbti.
– Gal jau žinote, kokią komandą treniruosite?
– Tam tikros paieškos vyksta, bet nieko konkretaus dar negaliu pasakyti. Lietuvoje tikrai nedirbsiu, o kokia tai bus šalis, pamatysime. Jeigu kalbėtume apie buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, tai galėtų būti ir jos, nes neturėčiau problemų dėl kalbos. Prisipažinsiu, jog labai gerai anglų kalbos nemoku, galiu tik šiek tiek susikalbėti, bet jei prireiktų būtent šios kalbos, taip pat tragedijos nebūtų – esu numatęs pasiimti savo sūnų, taip pat trenerį, kuris angliškai kalba puikiai.
– Savo futbolininko karjerą padėjote gimtuosiuose Kybartuose, šio miesto „Sveikatos“ komandoje žaidėte 1967-1968 metais, o vėliau, 1983-aisiais, tapote pačiu jauniausiu treneriu tuometėje Sovietų Sąjungoje, kai ėmėtės vadovauti Vilniaus „Žalgiriui“.
Esate ir pirmasis Lietuvos futbolo rinktinės treneris po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Kas lėmė, kad pasirinkote būtent šitą sportą?
– Pagrindinis stimulas tai gal buvo „aerodromu“ vadinta Kybartų futbolo aikštė, nes esu sakęs, jog kaip Lietuva prasideda nuo Kybartų, taip ir Lietuvos futbolas prasideda nuo Kybartų. Kybartuose buvo net trys futbolo klubai: „Liepona“, „Lokomotyvas“ ir „Sveikata“, šiomis dienomis mininti savo 90-metį.
Vaikystėje buvau labai užsispyręs, labai norėjau gerai žaisti, Kybartuose vyko net tarpgatviniai turnyrai, visi čia žaidė futbolą. Aišku, daug kas priklauso ir nuo tėvų – nors mano tėvai nieko bendro su futbolu ir apskritai sportu neturėjo, bet pritarė mano pasirinkimui. Atsimenu, kad kai į Kybartus atvažiuodavo Vilniaus „Žalgiris“, norėdavau būti panašus į tuometį meistrų komandos žaidėją Egidijų Liaudanską. Praėjo šiek tiek metų, ir „Žalgiryje“ užėmiau būtent jo vietą. Tai ir yra įrodymas, jog, jeigu ko nors labai nori pasiekti, turi stengtis ir svajonės išsipildys.
– Futbolo mėgėjams įdomu, kaip vertinate dabartinės rinktinės žaidimą, jos stratego iš Portugalijos darbą?
– Man nėra etiška komentuoti dabartinio trenerio darbą, tad pasakysiu trumpai – jo vietoje aš daug ką daryčiau kitaip. Nenoriu daug apie tai kalbėti viešai, bet man skaudu, jog rinktinė dabar netobulėja. Tad ir tiems optimistams, kurie sako, jog bent jau prieš Farerų salų komandą atsakomąsias varžybas lengvai laimėsime, aš patarčiau neskubėti ir nebūti taip įsitikinusiais. Žinoma, rinktinei aš linkiu kuo geriausios sėkmės.
