Savo sprendimą M. Kalnietis pranešė bendraudamas su basketnews.lt žurnalistu Jonu Miklovu.
„Sprendimas atėjo daugiausiai dėl sunkaus sezono, dėl traumos, kuri pernai pakeitė mano trajektoriją. Galų gale atsirado žmonių, kurie pakeis mane ir nėra taip, kaip anksčiau, kad nėra kam žaisti. Dabar yra žmonių ir talentingo jaunimo. Normalu, atėjo laikas pasitraukti, ir ramiai priėmiau tą sprendimą“, – basketnews.lt citavo M. Kalnietį.
Lietuvos rinktinėje 35 metų M. Kalnietis žaidė nuo 2006 metų. Su ja įžaidėjas iškovojo 2010 metų pasaulio čempionato bronzos medalius, taip pat 2013 ir 2015 metų Europos čempionato sidabrą.
2007 ir 2008 metais į galutinį rinktinės dvyliktuką jis nepateko, o 2014-ųjų planetos pirmenybes praleido dėl peties traumos. Nacionalinėje rinktinėje 196 cm gynėjas iš viso sužaidė 95 rungtynes.
„Niekas nežino, ypač pagal šitą sistemą, kiek tų vasarų mums dar liko. Nereikia slėpti, kad jos po truputį eina į pabaigą. Tai priklauso nuo sveikatos, nuo visko, kiek būsi reikalingas“, – dar 2019 m., prieš pasaulio čempionatą Kinijoje, portalui tv3.lt sakė M. Kalnietis.
Paskutine vasara su žaliai-balta Lietuvos rinktinės apranga jam tapo praėjusi – kai lietuviai olimpinio atrankos turnyro finale nusileido Slovėnijai.
O viskas prasidėjo dar 2006 m. – rinktinei netekus Šarūno Jasikevičiaus ir Vido Ginevičiaus, į ją buvo iškviestas tuo metu 19-metis M. Kalnietis.
Tv3.lt kviečia prisiminti ryškiausius kapitono epizodus rinktinėje.
19-mečio debiutas
„Pirmą kartą labai gerai atsimenu, nes tai buvo labai jaudinantis įvykis. Žaidžiau antroje pagal lygį Lietuvos krepšinio lygoje. Iš to per kelis mėnesius peršokti į „Žalgirį“ ir rinktinę.. Esu dėkingas treneriui Antanui Sireikai, kad manimi pasitikėjo ir patempė už pakarpos“, – to pačio interviu 2019 m. metu tv3.lt sakė M. Kalnietis.
Pirmosiomis M. Kalniečiui tapo kontrolinės rungtynės su Izraeliu – tada jis pelnė 5 taškus, bet sulaukė nemažai pagyrų, nes buvo drąsus ir nerodė didelės baimės aikštėje.
Drąsą jaunas įžaidėjas rodė ir pasaulio čempionate Japonijoje – žaisdavo daug ir vidutiniškai rinkdavo po 6 taškus ir atlikdavo 2,8 rezultatyvaus perdavimo. Tiesa, pataikė vos 1 tritaškį iš 14 ir klysdavo po 2,4 karto per rungtynes.
Nors debiutuodamas nepasimetė, kitas dvi vasaras į rinktinę nepateko – grįžus Š. Jasikevičiui praleido Europos čempionatą ir Pekino olimpines žaidynes.
Pirmasis trofėjus
Į rinktinę M. Kalnietis grįžo 2009 m., bet šio Europos čempionato Lenkijoje nenori prisiminti nė vienas. Pats įžaidėjas retai kildavo nuo suolo, kol Ramūnas Butautas įžaidėjo vietoje bandė Artūrą Jomantą ir Artūrą Mažutį, o rinktinė liko vos 11-a.
Visai kita istorija 2010 m. pasaulio čempionate – Kęstučio Kemzūros rinktinėje eksperimentų su įžaidėjais neliko ir M. Kalnietis tapo nepakeičiamu. Visose svarbiausiose rungtynėse žaisdamas po 30 minučių kaunietis sužaidė puikų čempionatą – 9,8 taško ir 3,4 rezultatyvaus perdavimo, o viską vainikavo iškovoti bronzos medaliais, kurių nesapnavo net didžiausi optimistai.
Šiose pirmenybėse išvydome ir tai, kas tapo M. Kalniečio vizitine kortele, kuria jis apkvailino ne vieną ir ne du varžovus. Rungtynėse su Ispanija įžaidėjas išsimesdamas kamuolį iš už šoninės linijos metė jį į Ricky Rubio nugarą ir pelnė lengvus taškus iš po krepšio.
Tai senas ir ne vieno žaidėjo naudojamas triukas, bet M. Kalnietis jį ištobulino puikiai.
Olimpietis ir lūžis
Vėliau sekė dar du turnyrai, kurie susiklostė ne taip, kaip dauguma tikėjosi. 2011 m. Europos čempionatas vyko Lietuvoje, bet ketvirtfinalyje kritę prieš Makedoniją mūsiškiai liko vos penkti – rezultatas nėra blogas, bet visi tikėjosi mažiausiai medalių. Ne tik todėl, kad žaidėme namuose, bet ir norint nuplauti gėdą, patirtą Lenkijoje 2009 m.
Pačiam įžaidėjui pirmenybės statistiškai buvo sėkmingos – 11 taškų ir 3,8 rezultatyvaus perdavimo vidurkiai.
Dar po metų M. Kalnietis debiutavo olimpinėse žaidynėse – padėjo rinktinei iškovoti kelialapį atrankoje ir apsivilko marškinėlius Londone.
Lietuva liko aštunta, o ir pačiam M. Kalniečiui debiutas nebuvo sėkmingas – 5,5 taško ir 4,8 rezultatyvaus perdavimo vidurkiai.
Vis tik būtent po šių žaidynių įvyko lūžis – Š. Jasikevičius baigė karjerą rinktinėje, o M. Kalnietis tapo nepakeičiamu jos lyderiu.
Du medaliai ir trauma
2013 ir 2015 m. M. Kalnietis su rinktine iškovojo du prestižinius apdovanojimus. Deja, ir paskutinius, kaip paaiškėjo vėliau.
Du Europos čempionatai, du pralaimėti finalai, bet kartu – ir du sidabro medaliai, prie kurių nukalimo itin svariai prisidėjo įžaidėjas.
Tiesa, finaluose M. Kalnietis buvo vienas pastebimiausių Jona Kazlausko karių – 2013 m. prancūzams atseikėjo 19 taškų, 2015 m. ispanams – 13 taškų ir 6 perdavimus.
2013 m. krepšininkas fiksavo 12,1 taško, 4,7 atkovoto kamuolio ir 5 rezultatyvių perdavimų vidurkius, o 2015 m. – 10,6 taško ir 7,8 rezultatyvaus perdavimo. Būtent šiose pirmenybėse jis atliko pirmąjį dvigubą dublį rinktinėje. Ketvirtfinalyje Lietuva įveikė Italiją (95:85), o M. Kalnietis ne tik pelnė 14 taškų, bet ir išdalino 11 perdavimų.
Manto nepakeičiamumą puikiai įrodo ir laikas, praleistas aikštėje – bendrai sudėjus abu čempionatus jis vidutiniškai rungtyniaudavo net po 33 minutes.
Šiame čempionate nutiko ir kurioziškiausias M. Kalniečio karjeros interviu, prajuokinęs ir patį lietuvį. Daug pasakoti čia nereikia – užtenka pamatyti ir prisiminti.
Tarp šių pergalių įsiterpė ir vienas nemalonus įvykis – kontrolinėse rungtynėse su Kroatija prieš 2014 m. pasaulio čempionatą M. Kalnietis įsirėžė į varžovų centrą Antę Tomičių ir patyrė sunkią peties traumą. Įžaidėjui prireikė operacijos, o J. Kazlauskas prieš pat pirmenybes liko be įžaidėjo.
Net ir be M. Kalniečio lietuviai tada liko ketvirti, bet kas gali žinoti – galbūt su įžaidėju būtų pavykę ir vėl parsivežti medalius.
Šėlsmas Rio
2016 m. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės vėl tapo turnyru, kuris nesusiklostė taip, kaip tikėjosi sirgaliai ir patys krepšininkai.
Lietuva strigo jau grupių etape, o ketvirtfinalyje 64:90 buvo nušluota Australijos.
M. Kalnietis šiose žaidynėse tapo vieninteliu rinktinės šviesuliu ir statistiškai sužaidė neįtikėtinas pirmenybes – 18 taškų ir 7,5 rezultatyvaus perdavimo vidurkiai. Jis olimpiniame turnyre užfiksavo net du galingus dvigubus dublius.
Prieš Nigeriją pelnė 21 tašką ir atliko 12 rezultatyvių perdavimų, o Kroatiją – 26 taškus ir 11 rezultatyvių perdavimų.
Dar vienu sėkmingu M. Kalniečiui, bet nusivylimu rinktinei tapo 2017 m. Europos čempionatas. Grupių etapą laimėję lietuviai aštuntfinalyje gavo labai stiprų varžovą – Graikiją ir suklupę pasirodymą pirmenybėse baigė vos devinti.
Negelbėjo ir dar vienas solidus M. Kalniečio pasirodymas – 10,3 taško ir 7,2 rezultatyvaus perdavimo vidurkiai.
Aukso vertės blokas
2019 m. pasaulio čempionatas – dar vienas, kurį norisi pamiršti. Priminti Rudy Goberto ne pagal taisykles nuo lanko numušto kamuolio, lėmusio pralaimėjimą, vėliau sekusios Dainiaus Adomaičio spaudos konferencijos ir pasitraukimo turbūt neverta.
9 vieta nebuvo tai, ties kur baigėsi rinktinės ambicijos. Rinktinės atstovai net pateikė oficialų protestą FIBA organizacijai, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo.
„Buvo apmaudu, nemiegota. Bet gyvenimas eina į priekį ir nieko negali padaryti, kad ir kaip ten būtų“, – tada sakė M. Kalnietis, užsiminęs ir apie galima karjeros rinktinėje pabaigą.
Tačiau įžaidėjas nurimo ir toliau vilkosi žaliai-baltą aprangą, o paskutiniu ir ryškiausiu akcentu tapo atrankos rungtynės į 2021 m. Europos čempionatą, vėliau perkeltą į šiuos metus.
Strigusi Lietuva buvo per plauką nuo sensacijos – pralaimėjimai Belgijai ir Danijai, o galiausiai ir viską lėmęs paskutinis mačas su tais pačiais danais.
Laimėta dramatiškai – 77:76, bet ir šios pergalės galėjo nebūti, jeigu ne M. Kalniečio šuolis ir pirštų galais blokuotas Adamo Darboe metimas iš po krepšio. Jeigu ne šis epizodas, rinktinė būtų patyrusi vieną didžiausių ir gėdingiausių sensacijų per šalies krepšinio istoriją.
Ačiū, Mantai.
