Vos 28-erių žuvęs Kroatijos krepšinio talentas savo miesto komandoje debiutavo dar būdamas 14 metų ir nuo tada dideliais žingsniais žengė aukštumų link.
Prieš dvidešimtąjį gimtadienį jis persikėlė į legendinę Zagrebo „Cibona“, su kuria nuskynė du Eurolygos trofėjus, o vėliau persikėlė ir į Madrido „Real“.
Neeiliniais sugebėjimais apdovanoto gynėjo netrukus pasuko ir į Nacionalinę krepšinio asociaciją (NBA). 196 cm ūgio greitas, taiklus ir techniškas atletas 1989-aisiais patraukė Portlando „Trail Blazers“ dėmesį ir tapo vienu iš europietiško krepšinio pionierių už Atlanto.
Portlande jį užgožė vietiniai numylėtiniai Clyde‘as Drexleris ir Terry Porteris. Komandoje praleidęs pusantro sezono D. Petrovičius buvo išmainytas į Naujojo Džersio „Nets“, kur iš tiesų ir atsiskleidė.
Priklausomas nuo darbo
Bruklino „Nets“ trenerio asistentu dirbantis Slovėnijos rinktinės vyr. treneris Igoris Kokoškovas yra pasakojęs, kaip prieš vykstant į 1989 m. „EuroBasket“ D. Petrovičius atsibusdavo prieš 6 val. ryto, įsitempdavo trenerio asistentą į savo raudoną „Porsche 911“ ir važiuodavo į sporto salę treniruotis, kol likusi komanda miegodavo.
Būtent kroato pasiryžimas ir darbas siekiant savo tikslų ir buvo išskirtinis D. Petrovičiaus bruožas. Stojko Vrankovičius, vienas geriausių krepšininko bičiulių, prisiminė, kaip D. Petrovičius grįžęs po nacionalinės rinktinės treniruočių stovyklos Sarajeve net negalvojo apie poilsį.
„Tiesiog tikėjausi, kad jis pasakys, jog eina miegoti, – sako Vrankovičius. „ O D. Petrovičius kaip tik tą akimirką ėjo į sporto salę, kad padarytų porą šimtų metimų.“
Priklausomybė nuo darbo išlaikė D. Petrovičių Portlande, pirmojoje jo NBA stotelėje, kur jis sėdėjo ant atsarginių žaidėjų suolelio.
Kaip naujokas D. Petrovičius sužaidė tik 967 minutes, o žaidimo laiko trūkumas kėlė nerimą jį dievinusiems komandos draugams ir sirgaliams Jugoslavijoje. Jis simbolizavo viltį, kad ne vidurio puolėjas iš Europos gali prasimušti NBA, bet jam nepavyko.
Vienintelis Europos profesionalus gynėjas, kuris tuo metu buvo padaręs realią įtaką NBA, buvo Šarūnas Marčiulionis, ir jis nebuvo žvaigždė. Išliko stereotipai, kad užsienio gynėjai yra per lėti NBA.
„Tai, ką jis padarė, tuo metu buvo neįmanoma, – sakė Kroatijos treneris Nevenas Spahija. „Jis buvo pionierius.“
D. Petrovičius troško įrodyti, kad visi klysta. Jis galėjo gyventi patogų gyvenimą tik kaip geriausias Europos žaidėjas.
„Jis man sakė: „Jei neišbandysiu NBA, man skaudės visą likusį gyvenimą“, – sakė N. Spahija, kuris su D. Petrovičiumi artimai bendravo iki pat jo mirties.
D. Petrovičius galėjo pataikyti iš bet kurios aikštės vietos, ir jis tvirtino, kad jei „Blazers“ žaidžia su juo, jam puikiai sekasi. Savo pyktį dėl menkų minučių jis nukreipė į darbą, kad būtų pasiruošęs, kai ateis jo laikas.
„Kai jis nepataikydavo tritaškio, negalėjai tuo patikėti“
Jo dvasia ir darbo etosas išliko nepaliesti, todėl D. Petrovičius buvo pasirengęs sprogti, kai 1991 m. sausį Portlandas iškeitė jį į Naująjį Džersį trijų komandų sandoryje už Walterį Davisą, kuriam tuo metu buvo 36-eri.
Iš pradžių jis žaidė nuo atsarginių žaidėjų suolelio, bet 1991-1992 m. sezone „Nets“ pagaliau pradėjo žaisti su D. Petrovičiumi, ir jis į tai reagavo vidutiniškai pelnydamas beveik 21 tašką per rungtynes.
Jis pataikė 44 proc. tolimų metimų (antrasis rezultatas lygoje), per 36 minutes pataikydavo 3,3 karto – tuo metu nedaugelis vaikinų priartėdavo prie šio rodiklio.
„Kai jis nepataikydavo tritaškio, negalėjai tuo patikėti, – sakė Willis Reedas, tuometinis „Nets“ generalinis direktorius.
D. Petrovičius pataikė 43,7 proc. tritaškių – tai penktas geriausias rezultatas lygos istorijoje. Atrodo, kad kiekvienas su krepšiniu susijęs kroatas šią statistiką žino atmintinai.
D. Petrovičius tryško charizma. Po tritaškių metimų jis mojuodavo kumščiais ir šaukdavo arba iškeldavo abi rankas virš galvos. Jis stojo į kovą su M. Džordanu, po tritaškio metimo per Reggie Millerį rodė rodomąjį pirštą per kelis centimetrus nuo jo veido, o V. Maxwellui užtraukdavo technines pražangas.
Nepakeičiamas lyderis
1992-1993 m. sezone, kai Petrovičius vidutiniškai pelnydavo po 22,3 taško per rungtynes, pataikydavo 45 proc. tritaškių, jis pateko į trečiąją NBA komandą. Tačiau visa tai jis darė ir tuo pat metu, kai Jugoslavija subyrėjo, dėl to pašlijo santykiai su kai kuriais komandos draugais serbais.
Tą vasarą jis paliko NBA, triumfavo ir buvo pasirengęs vadovauti Kroatijai „EuroBasket“ turnyre. Gegužės pabaigoje komanda susirinko į atrankos turnyrą Vroclave, Lenkijoje. Daugelis žaidėjų tuo metu jau buvo žvaigždės, o vietinis viešbutis jiems pasirodė esantis „šiukšlynas“. Per pirmąją treniruotę jie skundėsi ir agitavo pakeisti viešbutį.
D. Petrovičiui to buvo gana. Jis surinko juos aikštės viduryje ir pasakė, kad kito viešbučio nebus. Jie turėjo su tuo susitaikyti ir intensyviai treniruotis.
„Po to niekas nepratarė nė žodžio“, – sakė Emilio Kovačičius, kuris pirmą kartą rimtai dirbo nacionalinėje komandoje. „Tai yra lyderystės apibrėžimas. Aplink jį tvyrojo ypatinga aura. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Negaliu to įvardyti žodžiais. Niekada taip nesijaučiau su kitu žaidėju.“
Krepšinio pasaulį sukrėtusi tragedija
Kroatija laimėjo turnyrą ir kaip komanda išskrido į Frankfurtą (Vokietija), kur turėjo persėsti į lėktuvą, skrendantį atgal į Zagrebą. Paskutinę minutę D. Petrovičius nusprendė palikti komandą Frankfurte ir praleisti laiką netoliese su savo mergina Klara Szalantzy.
Tą popietę K. Szalantzy vežė D. Petrovičių ir jos draugę Hilal Edebal, kai jų automobilis susidūrė su sunkvežimiu, kuris apsisuko ir rėžėsi į automobilį. Abi moterys patyrė sunkių sužalojimų. D. Petrovičius mirė įvykio vietoje.
„Turėjome dar ketverius ar penkerius metus kartu žaisti nacionalinėje rinktinėje“, – sakė Toni Kukočas.
Kartu žaisti būtų buvęs tobulas pamatas santykiams, kurie prasidėjo D. Petrovičiui tapus pripažinta žvaigžde, o ketveriais metais jaunesniam T. Kukočiui tapus geriausiu perspektyviu Europos krepšininku nuo Arvydo Sabonio laikų.
D. Petrovičius žuvo prieš pirmąjį T. Kukočo sezoną NBA, tačiau Toni vis dar svajoja apie tai, kaip būtų susitikęs su legendiniu krepšininku „Bulls“ ir „Nets“ rungtynėse.
Amžinas idealas
Į pensiją išėjusios Rytų Europos krepšinio žvaigždės mano, kad jų pareiga yra tęsti D. Petrovičiaus palikimą.
„Kai kurie žmonės su tuo nesutiks ir pyks ant manęs, – sako I. Kokoškovas, – bet Draženas būtų buvęs geriausias [Europos] žaidėjas NBA istorijoje.“
Daug kas dar galvoja apie tai, ką jis galėjo nuveikti – kiek „Visų žvaigždžių“ komandų galėjo sudalyvauti ir kiek tritaškių galėjo pataikyti, kaip toli „Nets“ galėjo nueiti su Alanu Andersonu, D. Petrovičiumi ir Derricku Colemanu.
D. Petrovičiaus vardas vis dar gyvas ir jaunesnės kartos krepšininkų tarpe. Pavyzdžiui, Goranas Dragičius vilkėjo D. Petrovičiaus 3-iąjį numerį „Rockets“ ir Slovėnijos rinktinėje.
„Jis yra mano idealas, – sakė G. Dragičius. – Aš pradėjau žaisti dėl jo.“
NBA krepšininko Dario Šaričiaus tėvas žaidė su D. Petrovičiumi „Sibenik“ klube ir pasakodavo sūnui istorijas apie D. Petrovičių. Būdamas vaikas, D. Šaričius žiūrėdavo senas vaizdo juostas, kuriose buvo užfiksuotas Petrovičiaus žaidimas. Naktimis lovoje jis skaitydavo laikraščių iškarpas apie Petrovičių.
„Kiekvienas mano miesto žaidėjas pradėjo žaisti krepšinį dėl jo“, – sakė D. Šaričius.
Parengta pagal ESPN straipsnį.
