Kai tėvai pavargsta, pritrūksta jėgų, vaikai dažniau gauna „drausmės“ . Po to, atsikračius negatyvios energijos, po poros minučių mama jau jaučiasi kalta, jai pasidaro gaila vaiko.
Ji bara save, kad nesusilaikė, kad apšaukė.
Ką daryti? Kaip išmokti nešaukti, o konstruktyviai pasikalbėti?
Jei pasiskaitinėti Liz Burbo knygą „Klausyk savo kūno, geriausio savo draugo“, tai galima rasti keliatą dalykų:
Jei turi vaikų, atkreipk dėmesį į savo santykius su jais.
Tu pastebėjai, jog dažnai juos bari, darai pastabas arba baudi? Tu naudoji grubius žodžius? Tu žinai, kad juos myli, bet nori būti tikra, jog jie išmoks daryti viską taip, kaip tu – „teisingai“. Vadinasi, tu myli juos protu, o ne širdimi - lygiai taip pat, kaip ir tavo tėvai mylėjo tave...
Jei tu staiga prarandi kantrybę, taip atsitinka todėl, kad tu išreiški savo meilę ne širdimi – tik galva. Tu bijai jiems pasakyti, ką iš tiesų jauti, iš baimės, jog jie nepriims tai rimtai. Tu nenori, kad jie kartotų tavo padarytas klaidas.
Tai suprasti galima, bet jie turi nugyventi savo nuosavą gyvenimą ir mokytis, eidami savo keliu.
Kad nutraukti ryšį su tėvais ir pagaliau leisti sau būti tuo, kuo esi iš tiesų, tu turi pripažinti, kad tavo tėvai (ar kiti atoritetingi asmenys) stengėsi pasielgti kaip galima geriau, vadovaudamiesi tomis žiniomis, kokias tuo metu turėjo.
Jie mylėjo tave taip stipriai, kaip galėjo ir išreiškė savo meilę, kaip mokėjo.
Tai gali nuskambėti kiek keistai, bet melagingas abejingumas, kurį dažnai demonstruoja iš tiesų savo vaikus labai mylintys tėvai, paprastai yra pasitikėjimo sinonimas.
Jei tėvas ar motina besąlygiškai myli savo vaiką, jų santykiai yra harmoningi ir visiškai adekvatūs vaiko vidiniam pasauliui ir gabumams. Taip statant santykius tėvai žino, kad vaikas gali pats priimti sprendimus.
Vaikas gi, žino, jog tėvai visada šalia, kad esant reikalui palaikytų. Neįmanoma suprasti kažkieno santykių dinamikus, žiūrint į juos iš šono. Todėl niekad negalima smerkti tėvų, kurie atrodo abejingi savo vaikams.
Reiklūs tėvai, nuolat kritikuojantys ir „nukreipiantys“ savo vaikus, iš tiesų mano, jog jų vaikai neišnaudoja turimų galimybių. Tokie tėvai turi nepakeliamai didelius lūkesčius – ir, kai jie bara savo vaikus, už kiekvieno žodžio stovi meilė.
Kiti daro viską, kas įmanoma, kad tik apsaugoti vaikus nuo bet kokių sunkumų arba būtinybės daryti sprendimus. Gali būti, jog tokie tėvai patys pergyveno sudėtingą ir sunkų gyvenimą ir nuoširdžiai mano, jog nuolatine savo vaikų globa tik padeda vaikams.
Bet, viskas yra kaip tik atvirkščiai.
Kad vaikai galėtų augti ir bręsti, jiems būtina mokytis patiems priimti sprendimus sudėtingose situacijose. Tuo pat metu, tėvas, kuris pats yra silpnas ir niekada nesiryžta prieštarauti, gali imtis prievartos.
Jis nori, kad jo vaikas būtų „griežtesnis“ ir nepapultų į tokią padėti, kokioje atsidūrė tėvas. Jis myli savo vaiką, bet myli protu.
Motinos taip pat labai dažnai kelia savo dukroms neįmanomus reikalavimus, „stumdamos“ jas ir eikvodamos begalę energijos tam, kad dukra „gyventų geriau“, nei pragyveno pati mama.
Tokie tėvai yra dar nenutraukę savo ryšių su praeitimi, ir tai atsispindi jų supratime apie savo tėvų vaidmenį.
Dauguma tėvų nuoširdžiai nori, kad jų vaikai turėtų daugiau, nei turi jei patys, kad vaikų gyvenimas susiklostytų sėkmingiau, nei jų, bet toks noras dažnai įsikūnija lūkesčiuose, ganėtinai nutolusiuose nuo realybės.
Perdėta globa ar griežtumas savo vaikų atžvilgiu – tai savininkiškos meilės apraiška.
Kuo daugiau žmogus bijo, tuo daugiau jo meilę nulemia protas!
