Gyvenimas – tai didelis teatras, kuriame kiekviena diena vis kitokios nuotaikos. Išskirtinis dėmesys Teatro ir vaikų psichologinio ugdymo studijoje teikiamas individualumui, meniškumui, teatrą ir psichologiją šiuolaikiniam vaikui pateikiant jam suprantama kalba – ne pataikaujant ar prisitaikant, o žadinant ir intriguojant. Teatras vaikams juk turėtų būti ne teatro suaugusiems rūšis, pritaikyta jaunesnio amžiaus žiūrovui, o visai atskira meno kryptis, ar ne? Teatras vaikams naujai atveria pasaulį, provokuojančią kūrybą, ypač mažiesiems žiūrovams ir aktoriams. Pradedant nuo susipažinimo, nuoširdžių, atvirų pokalbių ir žaidimų. Vaikams tokiu būdu suteikiama galimybė betarpiškai bendrauti su „aktoriais“, pabūti „scenoje“, paliesti dekoracijas. Mažiesiems žiūrovams, įpratusiems prie dabartinių, dažnai pernelyg didaktiškų teatro pastatymų, net kvapą gniaužia tokie pasirodymai, kai galima pabendrauti su kolegomis jaunaisiais menininkais, kurie į vaikus žiūri kaip į lygiavertes asmenybes, kartu sprendžia jų žmogiškas problemas, provokuoja ne tik vaikų norą teatre atrasti nežinomų dalykų, bet ir atpažinti tikroviškas savo gyvenimo akimirkas, sukurti harmoningą pasaulį, kuriame yra gėrio ir blogio, gerumo ir žiaurumo, tiesos ir melo. Teatras suaugusiems, vis dėlto, amžinai lieka skolingas vaikams. Jei teatre vaikams spektaklis neįdomus, iškart pamatysite: nuobodžiaujantys vaikai nepaisys mandagumo ir nesėdės ramiai vien dėl to, kad scenoje garsios pavardės – jie tiesiog išsibėgios. Todėl, kurti teatrą vaikams – tikras iššūkis menininkui. Anot režisierės Ritos Urbonavičiūtės „Vaikams reikia vaidinti kaip suaugusiems – tik truputėlį geriau“. Jei pasidairytumėme po vaikų darželius ir mokyklas, tai greičiausiai aptiktumte intensyvų "kultūrinį sluoksnį", kurio neanonsuoja jokia žiniasklaida. Šie teatro renginiai skirti tik konkrečios įstaigos vaikams. Užmetęs akį į mokyklos skelbimų lentą, gali sutrikti - kiek čia įvairiausių teatro trupių skelbia būsimus spektaklius. Valstybiniai teatrai labiau linkę žiūrovus atsivežti pas save, o savivaldybių teatrai, pavieniai aktoriai ir privačios teatrų trupės (dramos, lėlių, pantomimos) čia - įprasti svečiai. Net darželinukai keliskart per mėnesį tėvams pareiškia: reikia pinigų, nes vėl atvažiuoja teatras... Dėsningumas - kuo mažesni vaikai, tuo didesnė pasiūla. Čia svetingai sutinkamas ir tikras menas, ir "chaltūra". Dauguma vaikų įstaigose vaidinančių teatro trupių gyvuoja tik šiame "tinkle", tad jų pasirodymų vertę nusako tik vaikų ir auklėtojų įspūdžiai. Teatro kritikai šių spektaklių nerecenzuoja, o prieš keletą metų, regis, prie Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta rekomendacinė komisija savo veiklą nutraukė, tad auklėtojos dažniausiai perka "katę maiše"... Džiaugsmo akimirkų Jums linkintis
Vytas Kokšta
SmagiosVestuvės.lt
