Pavydas visada buvo laikoma žalingu sveikatai. Bet taip būna, jei pavydime mes. Tačiau naudinga aplink save turėti žmonių, kurie pavydi (geriau “baltai”!) mums: mūsų buto, mūsų karjeros, mūsų draugiškos šeimos. Net paties naujausio mobiliojo telefono. Kitų pavydas - mūsų ramstis!
Aira K. rašo: “Mano motina visada bijojo, kad jai kas nors gali imti pavydėti. Dėl to ji slėpė savo pasiekimus. Net tuomet, kaip apsigynė disertaciją, mažai kas iš mūsų pažįstamų apie tai sužinojo. Jai atrodė “nekuklu” apie tai pranešti. Bet aš su tuo nesutinku. Mačiau, kaip sunku buvo mano mamai. Ji visai nevertino to, ką pasiekė gyvenime (mokslų daktarė, trys puikūs vaikai, dvi išleistos knygos). Nejau kitų pavydas - tai ne mūsų pasiekimų įvertinimas?”.
Esama žmonių, kurie neima į burną nė lašo alkoholio, nes bijosi tapti alkoholikais. Ir esama žmonių, kurie slapstosi nuo žmogiškojo pavydo, nes bijosi pasirodyti “pagyrūnais”. Tokie žmonės nenori gyventi “visų matomi”.
Atsargiai! Galima iš vieno kraštutinumo pulti į kitą. “Gyventi matomam” turi tiek savo pliusų, tiek minusų. Jūsų niekada nestebino kokio nors poeto iš Ukmergės, išleidusio savo eilėraščių knygelę, aplombas? Jo niekada nepriims į Rašytojų sąjungą, apie jo eiles niekada nesužinos Paryžiuje ir Berlyne, o galbūt ir Vilniuje. Bet jam to ir nereikia. Jam pakanka “pabūti poetu” tų dešimties draugų, kuriems padovanojo savo knygelę, akyse.
Tuo pačiu metu koks nors iš tiesų talentingas žmogus, daug pasiekęs, neskuba apie tai pranešti aplinkiniams. Jei ir be to jis yra stiprus, tuomet pagarba jam. Bet jei jis pervertino savo jėgas? Jei ėmė gerti, badytis?
Išsiskirti iš kitų - visiškai normalus reiškinys. Tai bet kokios sveikos psichikos poreikis. Tai gali būti ir butas, kurio neturi jūsų pažįstamas. Tai gali būti ir pareigos, apie kurias svajoja jūsų draugas. Bet taip pat tai gali būti ir daug laisvo laiko. Ir draugiška šeima. Protingi vaikai.
Buvote nuvykęs į Egiptą? Kiek žmonių iš Lietuvos pabuvojo Egipte? O Paryžiuje? O gal turite patį geriausią pasaulyje vyrą?
Nereikia gėdytis to jausmo. Iš esmės tai veidrodis, kuriame išvystame save pačius. Be kitų žmonių, be jų pavydo (ir čia neturi didelės reikšmės, “juodas” ar “baltas” tas pavydas) - nebūtų to veidrodžio.
Girtis, žinoma, negražu. Bet slėpti savo pasiekimus neprotinga. Labai dažnai mums reikalingas veidrodis, mes tik bijome sau tą pripažinti, nes bijome prisipažinti esą silpni. Tačiau daugeliui iš mūsų, kad jaustume savo svorį, reikalingas kitų žmonių įvertinimas. Kiti žmonės, žiūrėdami į mus iš “apačios į viršų”, pakelia mus savo pačių akyse. Gerai tai ar blogai?
Apsupkite save pavyduoliais ir jūsų gyvenimas virs pragaru. Bet apsupkite save žmonėmis, tarp kurių nėra nė vieno, kuris nors kiek jums dėl ko nors pavydėtų, ir jūsų gyvenimas taip pat pavirs pragaru. Kitaip. Nes nejaučiate, kad egzistuojate, jaučiatės tartum tuščia vieta.
Tas jausmas žinomas studentui, patekusiam į akademikų tarpą. Žmogui, gaunančiam per mėnesį 800 litų ir patekusiam į sėkmingų verslininkų ratą. Jei esate neturtingas, bet užtat laisvas ir daug keliaujate, pažįstate pasaulį - suraskite bent keletą žmonių, kurie irgi norėtų taip gyventi, bet neturi galimybės (nes, tarkim, užsidirbinėja pinigus). Suraskite bent vieną, kam jūs sukeltumėte pavydą. Šito jums taip reikia!
