Stanfordo kalėjimo eksperimentas yra vienas žymiausių tyrimų apie žmogaus atsaką į įkalinimą. Šį eksperimentą suplanavo Philip Zimbardo iš Stanfordo universiteto 1971 metais.
Eksperimento dalyviai buvo atsitiktinai suskirstyti į kalinius ir prižiūrėtojus. Tiems, kurių rolė buvo prižiūrėtojas, buvo išdalintos lazdos ir akiniai, o kurių rolė buvo kaliniai, tie buvo areštuoti Palo Alto policijos skyriaus. Kaliniai praėjo karantiną, perrengti kalėjimo drabužiais bei uždėti antrankiai. Tada jie pergabenti į Stanfordo universiteto psichologijos katedrą, kuri buvo vizualiai paversta į kalėjimą.
Keletas prižiūrėtojų tapo labai sadistiški – ypatingai nakties metu, kai buvo manoma, kad vaizdo kameros yra išjungtos, nepaisant to fakto, kad prižiūrėtojai ir kaliniai atsitiktinai suskirstyti iš tos pačios imties.
Eksperimentas labai greitai tapo nebevaldomu. Riaušės kilo jau antrąją eksperimento dieną. Vienam kaliniui pasireiškė psichosomatinis bėrimas po to, kai šis kalinys suprato, jog jam duoto pažado nesilaikoma. Po šešių dienų (suplanuota buvo vykdyti eksperimentą dvi savaites) eksperimentas buvo nutrauktas, baiminantis, kad vienas iš kalinių gali būti rimtai sužalotas.
Nors eksperimento idėja buvo ištirti nelaisvės būseną, rezultatai naudojami pademonstruoti žmonių nuolankumą ir pasidavimą spaudimui, kai suteikiama įteisinta ideologija bei socialinis ir institucinis palaikymas. Taip pat eksperimentas naudojamas pademonstruoti kognityvinę disonanso teoriją bei autoritetiškumo galią.
Gali būti daug diskutuojama, ar profesoriaus Zimbardo ir jo kolegų patekti rezultatai iš Stanfordo kalėjimo eksperimento yra tinkami, ar ne. Profesorius Zimbardo pripažįsta, kad jis nebuvo tik stebėtojas eksperimente, tačiau aktyvus dalyvis ir kai kuriais atvejais yra aišku, kad jis darė įtaką, kuria linkme eksperimentas tęsis.
Pavyzdžiui, Zimbardo pateikia faktą, kad visi prižiūrėtojai dėvėjo akinius nuo saulės, jog jie būtų dehumanizuoti (neasmeniški). Tačiau akiniai nebuvo spontaniškai pasirinkti studentų, juos įteikė kiekvienam profesorius. Taip pat prižiūrėtojams buvo įteiktos apsaugos lazdos pirmąją eksperimento dieną. Šis faktas gali liudyti, kad studentams buvo įteikta fizinės jėgos naudojimo galimybė, kaip tinkama priemonė į kalinių pasipriešinimą.
Profesorius Zimbardo taip pat pripažįsta inicijavęs keletą procedūrų, kurios nėra įprastos tipiškuose kalėjimuose: naudojimas raiščių uždengti kalinių akis, aprengimas moteriškais drabužiais, neleidimas dėvėti apatinių drabužių, neleidimas žiūrėti pro langus bei liepimas nenaudoti savo tikrų vardų. Zimbardo teisina tokius poelgius tuo, kad kalėjimuose yra sudėtingos kalinių taisyklės, ir norint, kad studentai įsijaustų į kalinių roles reikėjo atlikti šias procedūras. Tai iškelia naują klausimą ar profesoriaus atlikti veiksmai sukuria tikrovišką kalėjimo įspūdį eksperimento dalyviams, ar tai tik paties Zimbardo įsivaizdavimas kaip visa tai turėtų būti.
