„Žmogus, kuris neturi priešų, yra iš tikrųjų skurdus“, - kadaise pasakė Bernardas Shaw – ir iškart gerus tris kartus praturtėjo. Jo priešų sąrašas pasipildė „lipšniausiais“ žmonėmis, kurie yra linkę su visais draugauti.
Brito rašytojo tai nė kiek nejaudino, nes jis, kaip ir kiti garsūs žmonės, savo priešus vertino.
Ir juk yra už ką!
„Jei jus nuolat lydės sėkmė, kad ir kokia užtarnauta ji bebūtų, atsiras ir priešų“, - sakė rašytojas André Maurois.
Esminė priešiškumo priežastis visada buvo ir bus pavydas. Jis atsiranda tuomet, kai jūs turite ką nors ganėtinai patrauklaus, ko neturi kiti. Pavyzdžiui, esate žvaigždė savo darbo sferoje. Savarankiška ir ryški. Ir nesvarbu, ar dainuojate, ar tik karolius gaminate – jums tai gaunasi taip, kad visi tik aikčioja iš nuostabos. Aplinkiniai jumis žavisi, o kai kurie tiesiog mėlynuoja – iš baisaus pavydo.
Ir jei tai būtų įmanoma, tai jie išsiurbtų jūsų talentą iki paskutinio lašo, bet talento, kaip žinia, šaukštu neįkrėsi. Bet už tai galima pridaryti bėdų talento savininkui – ko priešai dažniausiai ir pradeda siekti.Net jei ir neturite jokio ypatingo talento, dėl kurio mažėtų jūsų kolegų uždarbis, galite turėti ką nors, dėl ko kiti pradės žaliuoti iš pavydo. Tai gali būti bet kas – sėkmė, graži išorė, gražus balsas, išskirtinė suknelė – ir to pakaks, kad kažkas pradėtų linkėti jums pikto. Tapti pilka, nuobodžia, gyvenime į nieką nepretenduojančia asmenybe vien iš baimės įgyti priešų, kaip suprantate, ne išeitis. Geriau imti pavyzdį iš įžymių žmonių ir pradėti priešus vertinti kaip tikrą turtą.
Nustebote? Priešai būna didelis turtas, galintis pagerinti jūsų gyvenimą. Atrodytų, paradoksalu: jūsų priešai labiau už viską norėtų sugriauti jūsų gyvenimą. Bet atminkite: jei jūsų priešai įgyvendina savo tikslus, vadinasi, nemokate jais naudotis.
„Neklausk draugų apie savo trūkumus. Geriau sužinok, ką apie tave kalba priešai“, - yra pasakęs poetas Saadi.
Ir kas gi kitas, jei ne ta bjaurioji Kazė iš penkto aukšto galėjo visai laiptinei papasakoti, kad čiaudėdama neužsidengiate burnos, kad vaikščiodama vis turite patempti savo suknelę („Kuri vis lipa ant tos didžiulės subinės, nes per žiemą ji kokius penkis kilogramus priaugo“) ir kad savo ilgose kalbose nuolat įterpiate žodį „tipo“.
Iš vienos pusės, viskas, ką apie jus pasakoja priešai, turėtų būti sumažinta bent dešimt kartų. Kita vertus, būtent dėl to, kad jie nori jums pakenkti kabinėdamiesi prie visokiausių smulkmenų be įdėmiai jus seka, verta įsiklausyti į jų kandžią nuomonę.
Tokiu būdu vienu šūviu nušaunami du zuikiai: visų pirma, sužinote apie savo silpnąsias vietas ir jas šalinate, visų antra – palaikote savo gerą būklę ir tobulėjate. „Galėjo būti ir blogiau. Jūsų priešas galėjo tapti jūsų draugu“, - sakė poetas satyrikas Stanislawas Jerzy Lecas.
Nėra nieko blogesnio, nei draugu apsimetęs priešas. Bent jau dėl to, kad iš pradžių nebūna aišku, kad priešais jus – priešas. Jei susidomėjote nauju pažįstamu, o senieji draugai choru šaukia, kad jo reikia pasisaugoti – susimąstykite. Viskas atsidurs savo vietose, kai tik išsianalizuosite, ko iš šių santykių gaunate daugiau: supratimo ir rūpestingumo ar papildomų kompleksų ir rūpesčių?
Jūs ne tas žmogus, kuris savo sąskaita padėtų kitiems pasirodyti gerais. Įsisąmoninus tai galėsite atsargiau atrinkti naujus draugus ir branginti senuosius.
dykai.lt
