Visiems žinoma patarlė: giminių nepasirinksi. Tėvai, močiutės, seneliai, tetos, dėdės, sūnėnai ir dukterėčios, pusseserės ir pusbroliai – tai žmonės, su kuriais esame susiję giminystės ir kraujo ryšiais. Savo prigimtimi šie ryšiai yra labai tvirti.
Ritualas išvertus iš lotynų kalbos reiškia apeigas, atliekamas pagal nustatytą žodžių, judesių, simbolinių veiksmų tvarką. Dažniausiai ritualai siejami su religinėmis apeigomis, tačiau pasaulietiniame gyvenime tai gali būti bendravimo veiksmas. Paprastai kiekviena šeima turi tam tikrų ritualų ir tradicijų.
Egzistuoja daugybė jų išsaugojimo būdų. Pats efektyviausias – daryti taip, kad atliekant tam tikrą ritualą, atsispindėtų konkrečios šeimos gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, per Kūčias visi šeimos nariai, susėdę prie stalo, gauna po medžio gabaliuką, ir kiekvienas pagalvoja apie praėjusius metus. Paskui, užgesinę šviesą, jie sudegina tuos pagaliukus ant specialaus tai progai padaryto aukurėlio. Arba, tarkime, Kalėdų rytą laukiama, kol susirinks visa šeima. Tada jauniausias vaikas paskambina varpeliu ir visi bėga ieškoti dovanų po egle. Tokie ritualai laikui bėgant gali keistis, jie yra tarsi gairės, žyminčios svarbiausius šeimos įvykius. Kita ritualų funkcija – jie pabrėžia priklausymą konkrečiai šeimai ir yra tarsi giminės simbolis.
Kai ritualas tampa pareiga
Neretai šeimos šventės, ritualai ir tradicijos yra viena skausmingiausių giminės temų. Buvimas kartu tik dėl to, kad šito reikalauja tėvai arba kad „tokia tradicija“, labai retai būna skirtingas šeimos kartas jungiančiu tilteliu. Tokios šventės ilgainiui tampa nemalonia pareiga. Jauną sutuoktinių porą, kuri turi savo planų, bet jaučia tėvų spaudimą, per didžiąsias metų šventes gali ištikti nemenkas stresas. Paprastai nereikalaujama, kad ritualuose dalyvautų visi, tačiau dažniausiai tai privaloma, jei šeimos šventės proga į svečius kviečia vyriausieji jos nariai. Tokiais atvejais ritualas tampa pareiga. Pažįstu jauną šeimą, kurios šventės kasmet būna sugadintos: pora yra priversta švęsti Kalėdas ir pas žmonos, ir pas vyro tėvus. Tad tenka valgyti dvejus šventinius pietus ir užsiimti visokiais niekais, užuot leidus laiką taip, kaip norėtųsi jiems patiems.
Pasak garsios šeimos terapeutės Virginijos Satir, žinojimas, jog duktė ją lankė per Kalėdas tik iš pareigos, kad neįžeistų mamos, buvo vienas nemaloniausių jos gyvenimo patyrimų. V. Satir teigia supratusi, kad patyrė nesėkmę auklėdama dukrą kaip nepriklausomą asmenybę.
„Vaikiški“ santykiai su tėvais ir artimaisiais
Pasak V. Satir, pagrindinės šeimos narių tarpusavio santykių problemos kyla dėl to, kad jas kuria suaugę žmonės, kurie taip ir neišmoko išsivaduoti iš vaikiškų santykių su savo tėvais ir artimaisiais. Pavyzdžiui, suaugęs ir atsakingas pareigas užimantis vyriškis staiga nuliūsta, pamatęs, kad ant šventinio stalo nėra jo mėgstamų pyragėlių, kurie būdavo tradiciškai kepami nuo tada, kai jam sukako penkeri. Kai tas vyriškis bando įveikti savo liūdesį sarkazmu, jis nebėra 40 m. vyras, bet tampa penkiamečiu berniuku. Ir kai paprastai maloni ir gailestinga 37 m. moteris sako jam: „Tau niekas nepatinka, būtinai viskas turi būti taip, kaip tu nori“, ji tampa 12 metų paaugle, besikivirčijančia su savo vyresniu broliu. Tokių atvejų, kai visi elgiasi ne pagal savo amžių ir kai nė vienas, įskaitant ir jus pačius, nežino, kokio amžiaus jis tuo metu yra, gali bet kada pasitaikyti, tačiau per šventes jie tampa ypač dažni. Paprastai, tam turi įtakos mūsų tradicijos ir ritualai.
Pastarieji yra tarsi stiprūs magnetai, pritraukiantys mūsų senus išgyvenimus. Kartais tie išgyvenimai iškyla ir kaip seni prisiminimai, kurie gali būti labai ryškūs, nors ir įvykę prieš daugelį metų. Kartais labai sunku grįžti į dabartį ir būti suaugusiam. Štai, pavyzdžiui, 30 m. Kotryna, Kūčių vakarą sėdinti namuose viena. Ji valgo traškučius ir stiklinėmis akimis spokso į televizorių. Moteris yra sugrįžusi į savo vaikystę, kai jai buvo septyneri. Tada mirė jos tėvas, mama turėjo dirbti vakarais per šventes, o mergaitė būdavo namuose viena, krūpčiodama nuo kiekvieno stipresnio garso. Dabar Kotryna jaučiasi nelaimingu vaiku ir yra grįžusi į savo praeitį.
„Tėvai“ savo pačių tėvams
Kita dažna šeimos narių tarpusavio santykių problemų priežastis, anot V. Satir, ta, kad vaikai bendraudami tampa „tėvais“ savo pačių tėvams. Jie geriau „žino“, ko tėvams reikia, ko šie nori, kuo turėtų užsiimti. Pavyzdžiui, girdėjau atvejį, kai vaikai nusprendė savo pagyvenusiems tėvams Kalėdų proga padovanoti poilsio savaitgalį prabangiame viešbutyje, Druskininkuose. Tuo tarpu tėvai, užuot džiaugęsi gavę tokią dovaną, jautėsi labai sutrikę.
Per šventes dažnai galvojame apie tai, kad kažkas iš mūsų artimųjų yra vienišas. Mes stengiamės paįvairinti, sušvelninti tą būseną ir kenčiame dėl to patys. Pareigos jausmas gali virsti našta. Pavyzdžiui, matote, kokia vieniša yra jūsų mamą: neturi draugų ir kuo užsiimti, o jums su ja neįdomu, nes ši visą laiką skundžiasi gyvenimu. Bet per šventes jūs būtinai atvažiuojate pas mamą ir rūpinatės ja, patariate, ką ši turėtų daryti, kokius vaistus ir vitaminus gerti, o kai pamatote, kad mama visai nenori priimti jūsų patarimų, labai nuliūstate. Pasak V. Satir, daugelis žmonių būtent taip ir elgiasi, o moka už tai savo vertės jausmo praradimu. Suaugęs žmogus turi teisę pasakyti „taip“ ar „ne“ ir būti įsitikinęs, kad nieko nepraranda, gindamas savo poziciją. Nei buvimas „vaiku“, nei „tėvu“ savo pačių tėvams neatitinka normalios ir pageidautinos suaugusiojo žmogaus būsenos. Suaugęs žmogus bendrauja su kitu kaip su sau lygiu, jo nenuvertindamas ir neišaukštindamas. Kiekvienas, tikrai subrendęs, yra lygus kitam ir gerbia kito nepriklausomybę bei asmeninį gyvenimą, neprisiimdamas už jį atsakomybės. Labai gerai prisimenu vieną psichologinio konsultavimo seminarą, kurį vedė prof. R. Kočiūnas. Šio seminaro „moralė“ buvo tokia: vaikai nėra atsakingi už savo tėvų gyvenimą, kad ir kaip kartais knieti jį pakoreguoti, „padaryti geresnį“.
Idealių tarpusavio santykių nėra
Baigdama noriu jums palinkėti kurti tokius santykius, kad šeimos šventės būtų skirtos bendram džiaugsmui ir malonumui. Esu tikra, jog daugelis jūsų pasakys: „Kaipgi galima bendrauti su mano anyta (marčia / žentu / uošviu)?! Tai, ką jūs rašote, visiškai nerealu mūsų šeimoje, nes mes niekada nejaučiame jokio džiaugsmo bendraudami. Mano tėvui nepatinka mano vyras, o šio motina buvo nusiteikusi prieš mūsų santuoką.“ Tai ką gi daryti, kai šventė tampa pareiga? Lankyti per šventes abi šeimas (tėvų ir uošvių) ar ne? Kaip įtikinti vyro ar žmonos tėvus, kad šiemet eisit pas juos, o kitais metais – pas jus? Ką daryti, kad nė viena pusė neįsižeistų? Vis tiek tenka bendrauti su tais bjauriais giminaičiais. Kaip padaryti, kad tai būtų bent jau pakenčiama? Taip, idealių tarpusavio santykių nėra. Be to, ir žmonės nevienodai patinka vieni kitiems. Tačiau greičiausiai daugybė šeimų gyventų darniau, jeigu pripažintų, kad kiekvienas yra daugialypė asmenybė, turinti daug savybių ir charakterio bruožų. Visai nebūtina visų tų savybių mėgti. Dar daugiau, jos gali keistis. Todėl kiekvienas galime realiai įvertinti tarpusavio santykius, priimti kitus tokius, kokie jie yra, ir gyventi santarvėje ne tik su kitais, bet ir su pačiais savimi.
Psichologė Rasa Kučinskienė
