Depresija, beprotybė ir priklausomybės yra trys pagrindiniai gyvenimo trukdžiai. Pagal gyvenimo scenarijus juos pavadinkime Scenarijumi be meilės, Scenarijumi be proto ir Scenarijumi be džiaugsmo.
Scenarijus be meilės arba depresija
Nūdienoje sąvoką „depresija“ mes girdime palyginti dažnai. Pasibaigus vasarai ir prasidėjus rudeniškiems orams (lietui, darganoms) žmonės, kaip susitarę, pradeda kalbėti apie rudeninę depresiją.
Pasirodžius pirmiems šalčiams, žmonės tampa sustabarėję, niūrūs, nieko nenori, ir teigia, kad jiems depresija, jog iš jos išsikapstys tik atėjus pavasariui. Pasirodžius pavasariui ar vasarai, depresija niekur nedingsta, mat labiau sustiprėja poravimosi juslės ir, jeigu žmogus neturi antros pusės, jį vėl apninka depresija.
Rodos, užburtas besisukantis ratas. Bet ar galima taip įvardinti depresijos būseną? Kas lemia jos atsiradimą?
Dėmesio, anksčiau aptartų prisilietimų trūkumas lemia įvairius depresijos laipsnius ir gali baigtis savižudybe arba ekstremaliausia depresijos forma – katatonija. Scenarijaus be meilės pagrindą sudaro ekonomiški prisilietimai – tam tikrų ankstyvojoje vaikystėje tėvų nustatytų draudimų rinkinys, kuris reguliuoja vaikų gebėjimą sulaukti dėmesio iš kitų.
Tokie draudimai pažeidžia ir sužaloja normalias augančio vaiko tendencijas ir gebėjimus gauti prisilietimų. Šios situacijos pasekmės dažniausiai būna: įvairūs depresijos laipsniai, kuriuos lydi jutimas, jog žmogus yra nemylimas arba jo net neįmanoma mylėti.
Scenarijus be proto arba beprotybė
Didelė žmonijos dalis gyvena diena iš dienos jausdami į nugarą alsuojant neišnykstančiai baimei, jog jie kraustosi iš proto. Remiantis turimais statistiniais duomenimis, 1% šių žmonių iš tikrųjų turi psichinių problemų ir yra paguldomi į psichiatrinę ligoninę.
Tokios būsenos kaip proto netekimas, nesugebėjimas susidoroti su pasauliu ar jausmas, kad žmogus negali ir nekontroliuoja savo gyvenimo, liaudiškai vadinami valios neturėjimu, tingumu, nežinojimu ko nori, kvailumu ar pamišimu.
Visa tai paremta vaikystėje nustatytais draudimais, kurie griauna vaiko gebėjimą mąstyti, laisvai tyrinėti ir suprasti pasaulį.
Scenarijus be džiaugsmo arba priklausomybės
Žmonės, norėdami jaustis gerai, pakelti sau nuotaiką, darbingumą, veiklumą, trokšdami atsipalaiduoti ar įtakoti kitų priežasčių geria kavą, rūko cigaretes, vartoja raminamuosius, narkotines medžiagas bei nereceptinius vaistus.
Nuo pat mažumės vaikams griežtai draudžiama tyrinėti ir pažinti savo kūną, sužinoti, kas padeda vaikams pasijusti geriau, o kas pablogina esamą būklę. Nemalonūs kūno pojūčiai, kaip taisyklė, malšinami medikamentais.
Žmonės net nesimėgauja maloniais kūno pojūčiais, o vaikai patiria nuolatinį spaudimą, neleidžiantį jiems būti linksmiems, vaikiškiems, laisviems džiaugtis kūniškais potyriais. Todėl dauguma žmonių praranda ryšį su savo kūniškais pokyčiais, jie nebegali ir nebemoka bendrauti su savo fiziniu „aš“ ir taip tampa paniurę, nusiminę ir nelaimingi.
Viso to pasekmės gali būti itin nemalonios: žmogus nebesugeba mylėti, jausti ekstazės, nebemoka verkti ar nekęsti. Iš esmės, žmogus pradeda gyventi tik savo galvoje, nes yra atsiskyręs nuo likusio kūno. Bet kokie jausmai, geri ar blogi jie būtų, laikomi tinkamo funkcionavimo kliūtimis.
Banalūs ir tragiškieji scenarijai
Žmonės, gyvenantys „normalius“ gyvenimus, atitinkančius kitų sugalvotus reikalavimus, kurie telpa į gyvenimo normos rėmus – gero gyvenimo taisykles – taip pat turi savo scenarijus.
Tai labiausiai pasaulyje paplitęs scenarijus, nes jis apsako paprastą vartotojišką gyvenimą, kurio svarbiausias punktas – kruopštus ir pavyzdingas kažkieno iš anksto nustatytų taisyklių laikymasis. Šis scenarijus vadinamas banaliuoju scenarijumi.
Keisčiausia tai, jog žmogus nors ir supranta, kad gyvena beprasmiškai, visgi yra linkęs kaltinti save, o ne suabejoti nustatytomis „taisyklėmis“ ir tuo, ką liepė jam daryti kiti. Banalusis scenarijus nuo tragiškojo scenarijaus skiriasi tuo, kad pagal pirmąjį scenarijų gyvenantis žmogus greičiausiai neatkreips į save dėmesio, nepagalvos, jog kažkas yra ne taip, nes juk jis yra „normalus“.
Tokie scenarijai yra melodramiški, jie neturi aiškios pradžios ar pabaigos, keičiasi tik į blogąją pusę, juose nevyksta nieko naujo ir nieko įspūdingo, jie nepasižymi netikėtais dramatiškais posūkiais ar įtampos kupinomis akimirkomis. Išoriškai visa tai atrodo normalu ir gerai, tačiau iš tiesų yra žlugdantys ir nuobodūs.
Tragiškas scenarijus yra priešingas anksčiau minėtajam scenarijui. Dažniausiai jis baigiasi sprogimu.
Šio scenarijaus žmogus gyvena dramatiškai, jo galvoje visuomet knibžda milijonai minčių kaip padaryti kažką grandioziško (pasinerti į sunkią depresiją, kažką nužudyti), kad atkreipti kitų žmonių dėmesį į save. Jie nusprendžia, kad net ištisos institucijos (ligoninės, kalėjimai, slaugos centrai) bus įtraukti į jų gyvenimo scenarijaus planą.
Kokybiniu aspektu banalieji ir tragiški scenarijai yra panašūs. Skiriasi jie kiekybe – jėga, regimumu ir tragiška pabaiga. Tragiški scenarijai yra aštresni, labiau apibrėžti. Jų „aktoriai“ linkę rinktis dramatiškus herojus, kurių personažus įkūnija savyje: Robiną Hudą, Pelenę, Jėzų Kristų.
Pagal banalųjį scenarijų gyvenantis individas sektino herojaus gali ir nepasirinkti. Toks žmogus būna tiesiog Vardas Pavardenis
Scenarijaus sudėtis
Scenarijaus sąrašą sudaro devyni elementai:
1. Gyvenimo kelias. Jis apibūdina asmens veiksmus arba gyvenimo kontūrus. Dažniausiai gyvenimo kelią galima apsakyti vienu teiginiu: „geriu iki sąmonės netekimo“, „man visai neblogai sekasi“, „mano laimės pagrindas – raminamieji vaistai“. Šį elementą sudaro 4 dalys: sprendimas (momentas, kai buvo priimta pozicija), pozicija (sveikas/nesveikas), mitinis herojus (realaus gyvenimo, istorijos ar pramanytas personažas, kurį žmogus pasirenka imituoti) ir somatinis komponentas (su juo susijęs bet kuris žmogaus organas).
2. Priešingas gyvenimo scenarijus. Tai užsiėmimas tam tikra veikla, kuri nukreiptų nuo pagrindinio scenarijaus. Pvz.: „nustoti gerti“, „nebebūti užsisklendusiam“.
3. Tėvų draudimai.
4. Programa. Tai tos pačios lyties tėvo mokymas, kaip vaikui paklusti priešingos lyties tėvo nustatytiems draudimams. Pvz.: Jeigu draudimas buvo „nemąstyk“, programa gali būti „gerk“, „apsvaik“, „įniršk“.
5. Žaidimas. Tai transakcinis įvykis, suteikiantis scenarijų pastiprinantį atlygį. Kiekvienas gyvenimo scenarijus turi pagrindinį žaidimą ir jo variacijas. Pvz.: Gyvenimo scenarijaus „žudau save“ atveju pagrindinis žaidimas yra „Narkomanas“, o jo galimos variacijos „skolininkas“, „vagis“. Visi jie suteikia tą patį atlygį – emocijas.
6. Pramogos. Tai socialinis mechanizmas, kai pagal panašius scenarijus gyvenantys žmonės kuria laiko sistemą.
7. Atlygis. Tai gali būti būsena žaidimo pabaigoje.
8. Tragiška pabaiga. Noras save sunaikinti, kurį turi padėti nuslopinti terapeutas.
9. Terapeuto vaidmuo. Tai vaidmuo, kurio žmogus tikisi iš jam padėsančio žmogaus prieš pradėdamas terapijos seansus.
Paskutinėje šių straipsnių ciklo dalyje išsiaiškinsime ar kiekvienas žmogus turi savo scenarijų ir kokie galimi žmonių vaidmenys.
