Jei pažvelgtume atidžiau, ko gero, išaiškėtų, kad šeimos ir santuokos istorija- tai ne kas kita, kaip vyro ir moters kova dėl valdžios.
Nebaigta kova...
Prieš tai, kai visuomenė sukūrė šiuolaikinį santuokos įvaizdį, jai teko išgyventi nemažai transformacijų ir reorganizavimų.Pirmasis lyčių santykių tipas- drąsiausios vyriškos erotinės fantazijos įkūnijimas: bet kuri moteris priklausė bet kuriam vyrui.
Tokia santykių forma buvo vadinama promiskuitetu. Tačiau iš tikrųjų laisva meilė nebuvo tokia gera, kaip įsivaizduoja kai kurie mūsų amžininkai. Pirmiausia, dėl kraujomaišos gimdavo nevisaverčiai vaikai.
Antra, vyrai niekaip negalėjo pasidalinti moterų, tad nuolat kildavo skandalų ir muštynių, o kartais netgi karų. Kad būtų įvesta tam tikra tvarka, moterims nebeliko nieko kita, kaip paimti valdžią į savo rankas.
Kodėl faraonas vedė seserį?
Vienintelis būdas užkirsti kelią kraujomaišai buvo sukurti didelę šeimą, kurios pagrindas- „moteriškosios“ giminystės principas, nes, kai vyrai ir „bendri“, nustatyti giminyste pagal vyriškąją liniją iš esmės neįmanoma. Todėl logiškai, kad pagrindinį vaidmenį pirmykštėje visuomenėja užėmė moteris.
Kraujo giminėmis pripažindavo tik moteris ir jų vaikus, kurie būdavo su ja ir sudarydavo „motiniškąją“ giminę. Matriarchato periodu palikimas visada atitekdavo motinos pusės palikuonims, o jaunikio nuosavybė buvo perduodama nuotakos valdžiai.
Beje, būtent todėl daugelis faraonų vesdavo seseris- taip jie išlaikydavo savo teisę į valdžią ir palikimą. Vienas iš garsiųjų tokių pavyzdžių- Kleopatra. Ji, kaip žinoma, iš pradžių buvo vyresniojo savo brolio žmona, o po jo mirties ištekėjo už jaunėlio.
Žinoma, vyrai nenorėjo susitaikyti su moterų valdžia, todėl kartais atliekama „eksperimentų“, nors ir ne pačių drąsiausių. Pavyzdžiui, buvo kuriamos šeimos, kurias sudarė ne tėvai ir vaikai, o dėdės ir pusbroliai. Tokia šeima, šveicarų istoriko Johano Bahoveno nuomone, egzistavo perėjimo iš matriarchato į patriarchatą laikotarpiu.
Beje, būtent ši keista senovinė šeimynėlė žmonijai perdavė transvestizmą, „lyties pakeitimo“ praktiką. Senovės vyrams, nusprendusiems sukurti šeimą be damų, patiems tekdavo ne tik ieškoti maisto, bet ir, apsiginklavus šluotomis bei keptuvėmis, suktis namuose. Jie rengdavosi moteriškais drabužiais ir atlikdavo visas silpnosios lyties pareigas, net ir sutuoktinių.
Neištikima - į vergovę
Dėl rūpesčių namuose ir vaikų moterys, deje, prarado vyrų kontrolę ir patyrė, pasak F.Engelso, „pasaulinį istorinį pralaimėjimą“. Įtvirtinus asmeninę nuosavybę, moteris iš giminės šeimininkės tapo beteise namų šeimininke.
Pagal Romos teisę, kuri vėliau tapo iš esmės visų Europos įstatymų pagrindu, ištekėjusi moteris tapdavo...vyro turto dalimi. Reikėtų paminėti, jog graži moteris kainavo brangiau už naminį gyvulį- už ją duodavo tris karves arba du arklius. Ištekėjusi moteris privalėjo vyrą vadinti „jūs“ ir nuolaidžiauti visoms jų užgaidoms.
Miegoti su vyru jai buvo leidžiama, tačiau kartu sėdėti prie stalo- jau nebe: žmona valgydavo kartu su tarnaitėmis.
Už neištikimybę teismas bausdavo žmoną mirties bausme, o geriausiu atveju leisdavo vyrui parduoti ją į vergiją.Vedusiems vyrams tenkinti aistras su kurtizanėmis įstatymas nedrausdavo(nenuostabu, nes įstatymus rašė vyrai). Tokia santuoka „pririšdavo“ moterį prie vyro ir garantuodavo, jog vaikai yra biologiniai tėvo įpėdiniai.
Tačiau Senovės Spartos vyrams, kuriems nuosavybės jausmas buvo nežinomas, biologinių įpėdinių problema taip pat nerūpėjo: spartietis leisdavo bet kuriam to paprašiusiam vyrui praleisti naktį su savo žmona. Žinoma, žmonos sutikimo niekas neklausdavo.
Duoklė „bjauriesiems ančiukams“
Kai tik moterų atžvilgiu pavyko pritaikyti formulę „prekė-pinigai-prekė“, santuoka tapo labai pelninga komerciškai, nes ji žymiai pagerindavo jaunikio arba nuotakos tėvų materialinę padėtį. Kai kurios tautos žmonos teisių ribas nustatydavo išpirkomis, sumokėtomis už ją.
Pavyzdžiui, Nubijos arabams savaitės dienų, kuriomis žmona privalėjo būti ištikima vyrui, skaičius priklausė nuo gyvulių skaičiaus. Jeigu už žmoną buvo sumokėta trys karvės, nuo pirmadienio iki trečiadienio ji privalėjo būti ištikima savo vyrui, o štai kitomis savaitės dienomis- jokių pretenzijų.
Kai jaunikis mylimosios tėvams pasiūlydavo gerą kainą, puokščių ir ir saldainių periodo nereikėdavo- nuotaką į maišą, ant balno ir pirmyn į laimingą vedybinį gyvenimą. Beje jaunikiui nebūtinai reikėjo dalyvauti šiame gražiame rituale. Pavyzdžiui, pas senovės galus nuotaką vogdavo būsimojo jaunikio giminaičiai.
Rytuose kalymas(išpirka), kurią jaunikis mokėdavo už nuotaką, buvo dalijamas į dvi dalis. Didesnioji dalis likdavo būsimosios žmonos tėvams kaip kompensacija už darbininkės praradimą, o mažiesnioji buvo duodama nuotakai kaip „mokestis už skaistybę“.
Beje, kuo aukštesnis nuotakos išsilavinimas, tuo mažesnis kalymas. O Senovės Babilone išpirka už nuotaką gražuolę buvo perduodama į nuotakų „bjauriųjų ančiukų“ kraičio fondą, kad ir jos galėtų ištekėti.
4-5 amžių Europoje santuokos įvaizdis buvo siejamas su šiaurės genčių barbarais, kurie dažnai puldinėdavo. Pagal germanų tradicijas, santuoka buvo monogaminė, ir vyro arba žmonos neištikimybė buvo griežtai baudžiama morališkai ir įstatymų. Prancūzų gentys, atvirkščiai, pritardavo poligamijai ir leisdavo nuotakų pirkimus bei pardavimus.
