Tikri, geri draugai ir artima draugystė visada buvo aukštai vertinami, daug dainų sukurta apie draugystę ir daug knygų apie tai parašyta.
Dažnai ir apie žmogaus asmenybę sprendžiame iš to, ar jis turi artimų draugų, sugeba užmegzti šiltą ryšį. Antra vertus, liaudies išmintis byloja: „Pasakyk, kas tavo draugas – pasakysiu, kas tu“, tai yra, draugus neretai renkamės panašius į save ar tokius, kurių elgesys primena mums kažką artima ir pažįstama, taigi draugai lyg veidrodis atspindi mūsų pačių savybes ar mūsų gyvenimo patirtį.
Kūdikystės svarba
Atrodytų, keista, bet daug reikšmės užmezgant ryšį su kitu žmogumi turi mūsų ankstyvoji patirtis: jei kūdikio ir mamos ryšys buvo saugus, kūdikis galėjo pasitikėti, kad mama išgirs jo šauksmą ir atlieps poreikius, jis auga atviras bendravimui ne tik su mama, bet ir su kitais žmonėmis. Toks žmogus pakankamai lengvai geba susidraugauti su žmonėmis, išlaikyti ryšius, nepalūžta, jei tenka su kažkuo išsiskirti.
Jeigu mama buvo itin nerimastinga, pernelyg susirūpinusi kūdikiu, nuolat saugojo jį nuo išorinio pasaulio pavojų ir neleido laisvai tyrinėti aplinkos – vaikai augdami gali stengtis vengti pavojingų situacijų, būti atsiriboję nuo aplinkinių (juk bendravimas su kitu žmogumi – visada rizika būti atstumtam ir įskaudintam!).
Jei mama, priešingai, buvo linkusi labiau pasinerti į save (taip būna, pavyzdžiui, sergant depresija, kai žmogui mažiau rūpi aplinkinis pasaulis, jis jaučiasi viskam abejingas), kūdikis, siekdamas jos dėmesio, tampa itin aktyvus ir energingas, tačiau kartu jaučia didelį nerimą, nes niekad nežino, ar jam pavyks sulaukti mamos reakcijos. Tokie žmonės ir suaugę gali jausti nerimą bendraudami su aplinkiniais, jiems kyla daug problemų užmezgant ryšį ir jį išlaikant.
Kaip tampama draugais
Vaikystėje draugų įgyti labai lengva, užtenka pažaisti toje pačioje smėlio dėžėje ar to, kad draugauja mamos (ar tėčiai). Augdami vaikai eina į mokyklą, lanko būrelius, susipažįsta su vaikais iš to paties namo ar kiemo, taigi draugų ratas nuolat plečiasi. Paauglystės laikotarpiu draugai „persijojami“: dažnai kuriami draugų, kuriuos sieja koks nors interesas ar veikla, bendra pasaulėžiūra, ratai, paliekami tie, kurie labiau skiriasi, yra kitokie. Paaugliams draugai tampa gyvybiškai svarbūs: jų nuomonė yra viršesnė, nei tėvų, į draugus lygiuojamasi, su jais norima susitapatinti. Studijų metais draugų susirandama tarp bendramokslių, baigus mokslus – darbovietėse ar užsiimant kokia nors bendra veikla, pavyzdžiui, mamos susipažįsta augindamos vaikus.
Panašu, kad laikui bėgant naujų draugų susirasti vis sunkiau, nes siaurėja kontaktų ratas (juk biure su keletu bendradarbių dirbantis vidutinio amžiaus vyriškis kur kas sunkiau gali užmegzti naujų ryšių, nei dvidešimtmetis studentas, kurio kurse mokosi pusantro šimto bendraamžių), o senos draugystės dažnai neišlaiko išbandymų. Nepamirškite, kad mes visi keičiamės: buvę geri suolo draugai gali studijuoti visiškai nepanašius dalykus, pavyzdžiui, meno istoriją ir verslo vadybą, atsiranda kitokie interesai, pradeda dominti skirtingos veiklos. Iš kitos pusės, augant ir bręstant keičiasi ir mūsų asmenybės: tai, kas vaikystėje buvo tik žavūs arba neitin žavūs, tačiau ne per daug ryškūs charakterio bruožai, ilgainiui tampa charakterio tipu ir bendravimo stiliumi, todėl darosi sunku bendrauti su buvusiu geru draugu, o artimesni tampa nauji pažįstami.
Kodėl gera turėti draugų?
Pirmiausia – kiekvienam žmogui svarbu jausti, kad jis nėra vienišas. Labai gera atrasti, kad ir kiti gyvena ar jaučiasi taip, kaip mes (nekalbame apie „pasidžiaugimą“ „ne man vienam taip blogai“, bet apie kartais reikalingą patvirtinimą, jog yra ir kitų žmonių, kurie, pavyzdžiui, nemėgsta savo darbo ar kuriems sunku susikalbėti su sutuoktiniu). Kartais galime gauti puikių patarimų iš draugų patirties, o kartais norisi išsikalbėti ir kad šalia būtų žmogus, kuris tiesiog išklausytų neteisdamas ir nebandydamas keisti.
Gera ir pačiam būti reikalingam, padėti artimam žmogui, jausti, kad draugui svarbi mūsų nuomonė ar buvimas šalia.
Išties yra ir tokių žmonių, kurie draugų neturi. Vieni iš jų dėl to išgyvena, tačiau vis tiek nedrįsta žengti ryžtingesnį žingsnį ir leistis į riziką užmegzti artimesnius ryšius. Kitiems atrodo, kad jiems gerai ir vieniems, draugų nereikia. Kaip jau buvo minėta anksčiau, gebėjimui bendrauti su žmonėmis daug reikšmės turi mūsų ankstyvoji patirtis, taigi toks atsitraukimas taip pat turi savo šaknis. Jeigu atrodo, kad jums niekaip nesiseka susidraugauti, nepaisant to, kad labai norite, jei jūsų pastangos rasti draugų lieka be atsako arba jei net nenorite stengtis, bet dėl to išgyvenate – laikas kreiptis į psichologus, psichoterapeutus ir kartu pabandyti atrasti, kuo jus gąsdina priartėjimas prie kito žmogaus.
Draugystės sunkumai
Be abejo, kadangi mes visi esame tokie skirtingi ir turime skirtingą požiūrį į pasaulį bei skirtingus slaptus (patiems nesuvokiamus) norus, neišvengiamai kyla įvairių problemų. Įdomu, kad didžiąją jų dalį galima išspręsti paprasčiausiu būdu: atvirai pasikalbant. Psichologai žino „auksinę taisyklę“, kurią puikiai galima pritaikyti ir tarpusavio santykiams: nieko nėra savaime suprantama. Taigi tada, kai jums atrodo, kad į svečius galima ateiti tik iš anksto perspėjus, o jūsų geriausiam draugui ar draugei gali atrodyti, kad tas nebūtina, geri draugai gali užgriūti bet kada, net ir be perspėjimo - pasikalbėkite apie tai. Pasakykite, jei jus nervina, kad draugas ateina bet kada, pabandykite rasti kompromisą, pavyzdžiui, kad paskambins bent jau prieš kelias minutes iki atėjimo.
Kartais net ir patiems nėra aišku, ko iš tiesų jūs norite: atrodo, kad viskas erzina, nesusikalbate, bet negalite aiškiai suprasti, kas su jumis vyksta, ir pasakyti apie tai. Pabandykite padaryti pertrauką: kurį laiką nebendraukite. Ar bent jau nepakliūkite į tas situacijas, kuriose labiau nervinatės, nekalbėkite „jautriomis“ temomis. Šiek tiek atsitraukus lengviau pažvelgti iš šono, tada tampa aiškiau, kas vyksta.
Povandeniniai rifai
Esti tokių žmonių, kurių asmenybės iš anksto nulemia, jog bendrauti su jais be galo sunku. Iš tiesų įmanoma ir su tokiomis „sunkiomis“ asmenybėmis užmegzti pakankamai artimą ir šiltą ryšį, tačiau kartais galite pradėti jausti, jog pakliuvote į spąstus: pavyzdžiui, nuolat jaučiate, jog jus išnaudoja – naudojasi jūsų pinigais, paslaugomis, pagalba, pagyrimais... Draugas ar draugė jus gali labai apriboti, neleisti bendrauti su niekuo kitu ar reikalauti labai daug dėmesio.
Atrodytų, kas gi gali bendrauti su tokiais „vampyrais“? Įdomu, kad labai daug kas. Ypač moterims būdinga, kad jos nori jaustis reikalingos arba joms patinka tokiomis būti. Taip pat tie žmonės, kurie nesijaučia esą verti sveikesnių, labiau subalansuotų tarpusavio santykių.
Deja, tokios draugystės gali būti labai skausmingos. Jausmas, lyg nuolat kliūtum už kažko, ko nematai – lyg aštraus povandeninio rifo... Ką tada daryti?
* Išmokite pasakyti „Ne“ ir apibrėžkite ribas (pavyzdžiui, „Net jei mes abi ir nesame ištekėjusios, mums nebūtina visus savaitgalius praleisti kartu“).
* Pasakykite, kad jūs turite pasirūpinti savo pačių poreikiais arba poreikiais kokio nors kito artimo žmogaus.
* Apribokite bendravimą: praleiskite mažiau laiko kartu ir skirkite daugiau laiko kitiems, ne tokiems reikalaujantiems draugams.
* Bendraukite tik tam tikru laiku (pavyzdžiui, jei susitikdavote kasdien – susitikinėkite tik šeštadieniais) arba pasidarykite pertrauką, kai kurį laiką išvis nebendrausite.
* Jei jaučiatės itin blogai ir išsekę nuo tokių santykių – nutraukite draugystę.
Draugystė turėtų praturtinti abi puses, ir abu draugai turėtų jaustis pakankamai gerai. Jei vienas iš jų jaučia, lyg antrasis jo sąskaita žydi, o pats jis nyksta ir džiūsta – metas pagalvoti, ką būtų galima keisti.
Parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
