Visi tėvai savo vaikui linki tik paties geriausio, myli ir lepina savo atžalą, rūpinasi juo ir globoja. Bet gero reikia duoti su saiku, tėviška meilė – ne išimtis.
Kartais tėvai pernelyg globoja savo vaiką. Stengiasi aprūpinti jį brangiais drabužiais ir žaislais, kurie aiškiai neatitinka šeimyninio biudžeto apimčių, sprendžia už jį visas problemas, saugo nuo realių ir menamų nemalonumų, iš anksto pildo visus įmanomus reikalavimus. Amerikos psichologai tyrinėdami panašias situacijas, pavadino tai perdėta tėviška meile, reiškiančia pastebimą tėvų dalyvavimo vaiko auklėjime perteklių.
„Pertekliniai“ tėvai, stengdamiesi kuo geriau išauklėti vaiką, jaučia stiprų emocinį poreikį vadovauti jo kiekvienam veiksmui, dalyvauti ne tik visų jo gyvenime vykstančių įvykių eigoje bet ir žinoti slapčiausias mintis. Tokioje situacijoje mažas žmogus nėra vertinamas kaip savarankiška asmenybė, jį tėčiai ir mamos priima kaip savo paties tęsinį. Tokiuose rėmuose vieninteliu vaiko gyvenimo kriterijumi tampa tėvų pritarimas. Kuo gi gresia toks tėvų elgesys?
Kai pagrindinis gyvenimo kriterijus – užsitarnauti tėvų pritarimą – aiškus ir suprantamas, nekyla jokios būtinybės teisingai įvertinti savo elgesį ir savo vaidmenį. Šalia visada yra tas protingesnis, kuris žino, ką daryti ir ko siekti. Rezultatas – savęs vertinimas, savų poreikių ir siekių reikšmingumas nusikelia į antrą planą. Kuo labiau tėvai stengiasi globoti savo vaiką, tuo žemesnis jo savęs įvertinimas, tuo jis pasyvesnis.
Su amžiumi tėvų šalia gali ir nebūti. Bet poreikis pritarime išlieka. Perdėtai globojami vaikai užaugę gyvena ne tam, kad patenkintų savo poreikius, ne tam, kad siektų kokių nors rezultatų, o tam, kad užsitarnautų kieno nors pritarimą.
Situacija gali išsivystyti ir kitaip. Vaikai mato, kokias pastangas deda tėvai, kad juos aprūpintų. „Švelniame amžiuje“ atsidėkoti tėvams lengva, reikia tik būti geručiu, kad mama ir tėtis didžiuotųsi savo atžala. Įprotis būti „geručiu“ kai kam išlieka visą gyvenimą. O jei reikšmingų rezultatų nepavyksta pasiekti, atsiranda kaltės jausmas, kuris gali lydėti žmogų visame jo gyvenimo kelyje.
Primygtinus tėvų patarimus vaikas gali suprasti ne kaip veiksmų rekomendacijas, o kaip formalius rėmus, kurių reikia formaliai laikytis. Įpratęs prie „visko gatavo“ užaugęs vaikas taip pat vartotojiškai elgsis ir su aplinkiniais. Jam meilė iš gilaus jausmo virs kažkokiu paviršutinišku ritualu, o vedybos atrodys tik būdas, galimybė, kaip gauti kokias nors žemiškas gėrybes.
Gyvenimas kartais reikalauja būti ryžtingu. Bet nenumaldomas tėvų rūpestis nepalieka vaikui jokios vilties spręsti savarankiškai. Vaikai įpranta prie to, kad jų pasirinkimas neturi reikšmės ir praėjus metams, susidūrę su gyvenimiškomis situacijomis, visada tikisi, kad už juos nuspręs kažkas kitas.
Deja, mes ne amžini, ir patys rūpestingiausi tėvai negalės globoti savo vaikų visą gyvenimą. Kad „išrūpintume“ savo atžalai sugebėjimą gyventi savarankiškai, o ne dairytis į aplinkinius, vaikas turi turėti galimybę pats klysti, „gauti guzus“ ir įgyti patirties savarankiškai spręsti gyvenimiškas problemas. Psichologai pataria: paleiskite savo vaikus nuo per tamprios tėviškos kontrolės. Būkite gerais tėvais proto ribose.
