Galas skurdui! Vaistai nuo skyrybų! Neplanuotų nėštumų nebėra! Prieš penkiasdešimt metų, kai JAV Maisto ir vaistų kontrolės tarnyba pranešė, jog patvirtina oralinius kontraceptikusmoterims, būtent su šiomis viltimis sieta jų ateitis. Tuo pačiu daugumoje reklamos kampanijų 1960-taisiais teigta, kad tabletės visiškai pakeis moterų gyvenimą. Pastarasis teiginys netrukus pasitvirtino.
1954 m. John Rock, vienas iš mokslininkų, kūrusių kontraceptinę piliulę, išreiškė kvapą gniaužiantį savo paties ir kolegų džiaugsmą: jis pasakė, kad oraliniai kontraceptikai „bus visų laikų didžiausias pagalbininkas kiekvienai šeimai atskirai ir visai žmonijai apskritai“, kadangi „didžiausią grėsmę taikai ir gerovei pasaulyje kelia ne atominė, o seksualinė energija“.
Pažadas: taika ir laimė trečiojo pasaulio šalyse!
Po kelerių metų kitas medikas tarptautinėje konferencijoje Bombėjuje sausakimšai auditorijai parodė pakelį kontraceptinių tablečių ir pareiškė, kad būtent jos išspręs bado ir skurdo Indijoje bei kitose besivystančiose šalyse problemas. Kaip vėliau paaiškėjo, nieko panašaus jos neišsprendė nei Indijoje, nei jokioje kitoje besivystančioje šalyje – mat dauguma moterų ten nesilanko klinikose, kur būtų skiriami kontraceptikai bei teikiama būtina medicininė priežiūra juos vartojančioms.
Pažadas: Šeimyninė laimė!
JAV buvo tvirtinama, kad tabletės išvaduos susituokusias poras iš nepageidaujamo nėštumo baimės, pagerins jų seksualinį gyvenimą ir sumažins skyrybų skaičių. „Mano žmona vartoja tabletes, dėl to kiekviena akimirka mums yra tinkama meilei, - džiūgavo vienas euforijos pagautas entuziastas 1969-taisiais, - o neplanuotas seksas nuostabus!“
Bet ne kiekvienam vyrui tabletės atrodė toks gėris. Daktaras Robertas W. Kistneris, Harvardo universiteto mokslininkas, buvęs vienas iš tablečių šalininkų, „Ladie‘s Home Journal“ rašė: „Daug moterų vartodamos kontraceptines tabletes jaučiasi seksualiai laisvos. Bet kai kurie vyrai tuomet jaučiasi pavergti. Jiems atrodo, kad jų vyriškumui, savo vertės pajutimui iškilo grėsmė“. R.Kistneris įspėjo, kad jei moterys perims dominuojantį vidmenį seksualiniame gyvenime ar šiek tiek „sugyvulės“ – vyrai gali likti impotentais.
Vis dėlto ne taip svarbu, ar vyrams šios tabletės tapo palaima, ar seksualinio gyvenimo griūtimi, metinis skyrybų skaičius JAV 1960-taisiais nuo 9 atvejų 1000 porų šoktelėjo iki 23.
Pažadas: Nepageidaujamų nėštumų nebebus!
Kiti pranašavo, kad kontraceptinės tabletės padės išvengti nėštumo seksualiai aktyvioms vienišoms moterims. Bet ir su šia užduotimi jos nesusidorojo. 1980-taisiais iš visų gimdymų neplanuoti sudarė net 18 procentų, kai 1960-taisiais tokių atvejų buvo vos 5 proc.
Iki 1972 m. kai kuriose valstojose buvo draudžiama skirti kontraceptikų netekėjusioms moterims. O jei tokio draudimo ir nebuvo, moterys gėdydavosi prašyti gydytojo joms skirti tas tabletes. Taigi 1972-aisiais net ¾ seksualiai aktyvių netekėjusių moterų nuo nėštumo saugojosi retai arba apskritai nė karto nesisaugojo – taip skelbė nacionalinės studijos duomenys.
Įtarimas: Gresia seksualinis chaosas!
Klydo ne tik optimistai, įtikėję tablečių atnešama nauda žmonijai, santuokai ir nepageidaujamų nėštumų problemai, bet ir pesimistai, kurie prognozavo seksualinį chaosą. 1966 m. viename leidinyje keltas klausimas: „Ką kontraceptinės tabletės daro tautai? Ar tai – licencija paleistuvystei? Ar jų prieinamumas kiekvienai vaisingo amžiaus moteriai nesukels seksualinės anarchijos?“
Dabar jau žinome: atsakymas neigiamas. Seksualinė revoliucija kilo tarp studentų dar 1950-taisiais, likus dešimtmečiui iki tablečių atsiradimo. Tik ji netapo visuotine iki pat 1960-tųjų. 1968 „Science News“ pranešė, kad nepaisant kontraceptinių tablečių reklamos ir jų keliamų moralinių kliaučių, šių medikamentų atsiradimas gana mažai paveikė nevedusių vyrų ir netekėjusių moterų seksualinį elgesį.
Vienas gydytojas tai paaiškino taip: „Žmonės seksu užsiima ne todėl, kad egzistuoja tabletės. Apie tabletes jie pagalvoja tik po to, kai jau nusprendžia užsiimti seksu“.
Ir vis dėlto tai – revoliucija!
Nepaisant visų pranašysčių buvo mažiausiai du žmonės, kurie realiai suvokė tablečių išradimo revoliucinį potencialą. Vienas jų – Margaret Sanger, kuri pirmoji sukūrė kontraceptinių tablečių idėją 1912 m. Kita – Katherine McCormick, garsi ir turtinga feministė. Jos abi aktyviai kovojo už moterų teises, savo jėgas sujungė 1950-taisiais ir ėmėsi kontraceptinių tablečių kūrimo projekto. Sanger ir McCormick finansavo mokslinius tyrimus, ieškojo mokslininkų, galėsiančių šią viziją paversti tikrove.
Sanger ir McCormick numatė, kad tabletės taps svarbiu moterų emancipacijos pagalbininku. Ir iš tikrųjų, vos šios tabletės buvo patvirtintos, milijonai moterų plūstelėjo į gydytojų kabinetus prašydamos jų skirti. Tabletėmis jos troško kontroliuoti ne tik savo vaisingumą, bet ir savo gyvenimą. Pagaliau jos galėjo nuspręsti, ar pastoti, ar ne, ir jei taip – tai kada? Naująją galimybę jos išnaudojo siekdamos išsilavinimo, dirbdamos, dalyvaudamos visuomeniniame gyvenime – visa tai tiesiog atsivėrė sulig tablečių išradimu.
Dabar moterys daugiau nebeturi rinktis arba šeimos, arba karjeros. Ir tai išties verta švęsti minint 50-tąjį kontraceptinių tablečių jubiliejų.
