Neurastenijos protrūkis gali mus užklupti po to, kai savaitėmis, mėnesiais ar net metais išnaudodavome energijos daugiau nei gaudavome. Tačiau to galima išvengti. Čia, kaip ir kovoje su bet kuria kita liga, pati geriausia priemonė yra profilaktika.
Daugelis vairuotojų žino, ką reiškia bandyti užvesti automobilį, kurio akumuliatorius „nusėdęs“. Kažkurį laiką mes, nors ir pastebime, kad su akumuliatoriumi darosi kažkokie negeri dalykai, vis tiek manome, kad dar ne laikas juo užsiimti, tikėdamiesi, jog jis mūsų nepaves.
Bet štai vieną šaltą žiemos rytą suvokiame, – mašinos užvesti nepavyks. Kaip taisyklė, tai įvyksta kaip tik tada, kai mes labai skubame. Šis „sėdęs“ akumuliatorius mums „kainuoja“ daug nervų ir jėgų. Žinoma, keikiame ir save – seniai reikėjo jį sutvarkyti.
Jei gyvename neteisingai kažkas panašaus įvyksta ir su mumis. Nervinis protrūkis gali mus užklupti po to, kai mes savaitėmis, mėnesiais ar net metais išnaudodavome energijos daugiau nei gaudavome.
Ar nervinio protrūkio galima išvengti? Žinoma, galima ir net būtina tai padaryti. Ir čia, kaip ir kovoje su bet kuria kita liga, pati geriausia priemonė yra profilaktika.
Pradžiai reikia žinoti, kokios yra nervinio protrūkio stadijos. Jos išskiriamos trys.
Pirmoji – „žvaigždžių valanda“. Tai laikas, pilnas entuziazmo, karšto troškimo susitvarkyti su numatytu darbu ir pasitenkinimo jį atliekant. Šioje stadijoje žmogus būna visiškai atsidavęs darbui. Žmogų užplūdęs toks didis įkvėpimas, kad jis visai nekreipia dėmesio į savo energijos atsargas. O jos aktyviai eikvojasi, ir procesas pajudėjo – vidiniai resursai ima nykti.
Taip „sulaukiama“ stadijos, kuri vadinama „degalų trūkumu“. Žmogus tik dabar pastebi, jog jėgų liko nedaug. Pradeda reikštis vidinio išsekimo požymiai. Abejingumas, laikymasis nuošaly tampa įprasta būsena. Jaučiami įvairių ligų simptomai, užvaldo irzlumas ir pyktis. Vis sunkiau užmiegama, o naktiniai prabudimai tampa įprastu dalyku. Prasideda depresija, kurios metu nuo realybės dažniausiai bandoma pabėgti, griebiantis alkoholio ir narkotikų, arba panirstama į ilgus beprasmius sėdėjimus prie televizoriaus.
Kaupiasi paskutinė stadija – „krizė“. Tuo metu žmogų apima pesimizmas ir noras keršyti. Jis pradeda dėl visko abejoti, tampa neryžtingas. Apatija trukdo spręsti problemas. Šioje stadijoje nusivylę žmonės dažnai meta darbus. Žmogų persekioja vienintelis klausimas: „Kam viso to reikia?“
Taigi žinant stadijas, kurios turi perspėti apie pavojų, ir nors vieną iš jų pajutus, reikia kuo greičiau kažką gyvenime keisti pačiam, kad jo nepakeistų nervinis protrūkis.
Ką gi reiktų keisti? Kokios kovos su nerviniu protrūkiu paslaptys? Jos, pasirodo, kaip visa, kas genialu, – paprastos.
Būtina kuo greičiau pailsėti. Be to ne taip, kaip jūs tai darėte anksčiau. Šiuo atveju poilsis gali būti veiklos pobūdžio pakeitimas. Reikia pakeisti savo dienos rėžimą. Šiuo metu daryti reiktų tai, kas tikrai patinka, gaunant pasitenkinimą ir malonumą.
Būtina teisingai maitintis. Laiku ir pakankamais kiekiais. Piktnaudžiauti maistu nereiktų, nes daug valgyti taip pat kenksminga, kaip ir beveik nieko nevalgyti.
Būtinai reikia rasti laiko pramogoms. Tegu gyvenime būna ne tik darbas. Gal tai bus koks nors nemonotoniškas ir gerų emocijų suteikiantis hobis.
Kovoje su pašlijusiais nervais labai svarbu kiekvienam iš mūsų turėti „palaikymo grupę“. Kiekvienam žmogui reikalingi žmonės, su kuriais jis galėtų pasikalbėti, ypač tada, kaip būna prislėgtos būsenos. Čia, žinoma, kalbama apie draugiškus santykius, kurie klostėsi ne dieną ar dvi, todėl tuo pasirūpinti reiktų iš anksto. Raskite žmogų, kuriuo pasitikėtumėte ir būtumėt tikri, jog jis jus palaikys sunkią minutę.
Ir pabaigai – tiesiog privaloma rasti laiko sau ir pabūti vienam, pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Tegu tai būna jūsų asmeninis laikas – laikas meditacijai ar maldai, laikas, kai būsite pats su savimi. Tai laikas vidiniam suvokimui ir vystimuisi.
Mumyse yra viskas, kas būtina, kad išvengtumėme emocinės krizės, kad gyventumėme laisvai ir dirbtume vaisingai. Ir nuo mūsų, tik nuo mūsų priklauso mūsų ateitis. Šviesi ir laiminga.
