Venecijos grotos, Bergamo spyna... Jei manote, kad tai – architektūrinių detalių pavadinimai, klystate. Tikriausiai visiems žinomas kitas šio prietaiso, palikusio ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje, pavadinimas – nekaltybės diržas.
Kankintojas iš Senovės Graikijos
Pirmieji įtaisai, saugantys moteris nuo seksualinių pagundų, atsirado Senovės Graikijoje. Vergėms būdavo uždedamas diržas iš dviejų juostų: pirmoji apjuosdavo taliją, antroji ėjo tarp kojų. Pagrindinis šio diržo tikslas būdavo apsaugoti belaisvę nuo nėštumo: nėščia vergė negalėdavo pakankamai produktyviai dirbti, o tai, savaime suprantama, nenaudinga jos šeimininkams.
Senovės graikų patirtis vėl prisiminta viduramžiais. Manoma, kad tradiciją užrakinti moterį spyna pirmasis pradėjo kažkoks vokiečių kilmės imperatorius, kurio vardą istorija jau pasiglemžė užmarštin. Kaskart išvykdamas už savo pilies ribų šis pavyduolis liepdavo kalviui apjuosti jo žmoną geležiniu diržu, o grįžęs pats jį nuimdavo.
Šis prietaisas išties priminė kankinimų įrenginį. Jo konstrukciją sudarė keletas spynų, patikimai užrakinančių visą moters apatinę kūno dalį. Jame buvo tik nedidelė anga fiziologinėms būtinybėms. Deja, apie asmeninę higieną negalėjo būti nė kalbos. Vienintelį raktą prie savęs visada turėdavo pats šeimininkas – vyras.
Dorovės sargybiniai
Naujasis vokiečių monarcho išradimas patiko ir kitiems stipriosios lyties atstovams. Tad greitai visoje Europoje, ypač Italijoje, šie diržai išpopuliarėjo ir tapo mados reikalu. Diržo modeliai nuo antikinių pirmtakų daugiausia skyrėsi tik medžiaga, iš kurios buvo gaminami: diržus iš galvijų odos pakeitė metaliniai, sidabriniai ir auksiniai diržai. Geriausius diržus gamino Bergamo ir Venecijos amatininkai. Iš čia ir kilo Bergamo spynos ir Venecijos grotų metaforos.
Ilgainiui šie diržai tapo oficialiais moterų dorovės sergėjimo įrenginiais. Jais ne tik pavydūs vyrai apjuosdavo savo žmonas, bet ir tėvai noriai dėdavo lytinės brandos sulaukusioms dukroms. Šeimos garbės ir pasididžiavimo reikalu tapo informuoti būsimą dukros jaunikį, nuo kelių metų mergaitė nešioja tokį diržą. Raktą nuo diržo tėvai perduodavo jaunikiui vestuvių dieną. Vestuvės tradiciškai vykdavo nuotakos namuose, o po „paslaptingojo momento“ jaunikis pranešdavo už durų lūkuriuojantiems tėvams ir svečiams, kad rojaus vartai tikrai buvo patikimai apsaugoti.
Viena saugojo, kita niokojo
Nekaltybės diržų paklausa ypač išaugo prasidėjus kryžiaus žygių erai. Išjodamas į karą keleriems metams riteris negalėjo būti tikras, ar jo širdies dama sąžiningai lauks, taigi dėl visa ko apdovanodavo ją metaline „dovanėle“.
Dabar sunku net įsivaizduoti, kiek kančių tekdavo patirti per tokią priverstinę dorovę. Diržai nutrindavo odą intymiausiose vietose, po jais atsirasdavo nuospaudų, kartais net pragulų. Dar blogiau, jei laukiant vyro keisdavosi figūra. Kartais nuo santuokinių apkaustų tekdavo vaduotis, kad pavyktų išlikti gyvai. Tokiu atveju nelaimingoji turėdavo kreiptis į teismą, ir tik gavus Bažnyčios atstovų sprendimą diržas būdavo perpjaunamas. Beje, prieš šią operaciją būdavo įspėjamas vyras – kad grįžęs nesukeltų šeiminės tragedijos dėl žmonos „savivalės“.
Deja, neretai diržo likimas virsdavo amžina moters tragedija. Jei vyras iš karo nebegrįždavo – žmona likdavo ne tik našlė, bet ir prieš savo valią ištikima jam visą gyvenimą.
Rusijoje yra išlikę teismo įrašai, kaip netgi XIX a., kai nekaltybės diržai jau tarsi buvo virtę istorija, išvykdamas iš namų vienas pirklys apjuosė žmoną savadarbiu nekaltybės diržu. Deja, nei pirklys, nei pati žmona tuomet dar nežinojo, kad moteris laukiasi. Kai sparčiai keičiantis kūno formoms pastaroji tai suvokė, pasikvietė akušerę, o ši skubiai kreipėsi į policiją. Jaunąją moterį pavyko išvaduoti iš diržo, tačiau kūdikio išgelbėti nebepavyko. Grįžęs vyras kelerius metus praleido kalėjime, o paskui atgailaudamas keliavo iš vieno vienuolyno į kitą, kol vienoje iš kelionių mirtinai sušalo.
Gudrios išeitys
Beje, epocha, pagimdžiusi nekaltybės diržą, sukūrė ir „priešnuodį“ jam. Apsukrūs amatininkai iš savo darbo nepasikuklindavo gauti dvigubą užmokestį: vieną kartą už nekaltybės diržą jiems sumokėdavo pavyduolis vyras, o antrą kartą už šio diržo rakto kopiją – pati žmona arba slaptas jos gerbėjas.
Toks spynų apėjimas nebuvo didelė paslaptis, apie jį buvo net kuriami anekdotai. Grenoblio muziejuje ligi šiol saugomas senovinis gobelenas, kuriame pavaizduota kurioziška scena: riteris išvyksta į karą, jam iš pilies lango skarele moja žmona. Ant raitelio kaklo kabo grandinėlė su raktu. Tuo tarpu krūmuose tupi kitas riteris, aiškiai susiruošęs ne į tikrą karą, o į meilės frontą. Pastarajam ant kaklo – lygiai toks pat raktas.
Tiesa, ilgainiui, norint išvengti tokių „netikėtumų“, imta kurti diržus su sudėtingesniu mechanizmu. XVII amžiuje nekaltybės diržus ėmė gaminti nebe kalviai, o juvelyrai. Tad diržą, kurį anksčiau būdavo įmanoma atrakinti ne tik rakto dublikatu, bet ir kardo galu ar vinimi, juvelyrai gerokai patobulino. Naujieji diržai turėdavo ne tik nedidelį užraktą, bet ir paslaptį. Jei mechanizmą būdabo mėginama atrakinti netinkamu raktu, spyruoklinis įtaisas jį suspausdavo ir nugnybdavo metalo galiuką. Taigi tikrasis rakto šeimininkas galėdavo ne tik būti ramus dėl savo žmonos ištikimybės, bet ir sugrįžęs akivaizdžiai suskaičiuoti, kiek kartų mėginta mechanizmą atrakinti.
Iki mūsų dienų muziejuose išlikusius juvelyrų gamintus nekaltybės diržus jau sunku būtų pavadinti vien kankinimo agregatais – kai kurie jų pagaminti taip dailiai, kad norisi pavadinti šedevrais. Ant jų metalinės dalies meistriškai pavaizduotos žmogiškųjų nuodėmių scenos, gundymai ir kančios, kaligrafiškai išraitytos Šventojo Rašto eilutės.
Dar ne pabaiga?..
Panašu, kad šie šedevrai jau senokai pasinėrė į Letą, apie save primindami tik istorijos muziejuose ir sekso reikmenų parduotuvėse, kur galima įsigyti ir minkštučių pūkuotų žaislinių antrankių, ir seksualių bei žaismingų nekaltybės diržų, skirtų ne skaistybei saugoti, o meilės žaidimams paįvairinti.
Tačiau vieša paslaptimi tapo ir faktas, kad toje pačioje Europoje vis dar esama meistrų, kurie per metus pagamina apie 100 nekaltybės diržų. Ne sekso reikmenų parduotuvėms, o tikriems pavydiems vyrams, nepasitikintiems savo žmonomis ar partnerėmis. Ir jei XVII amžiaus nekaltybės diržus galima vadinti meno šedevrais, tai XXI amžiuje jie tampa šiuolaikinių technologijų šedevrais – juos gaminant į pagalbą pasitelkiami naujausi technikos ir elektronikos išradimai.
