Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Šis „Valstiečių laikraščio“ skaitytojos klausimas labai rimtas, o po jo išsakyta nuomonė, sakyčiau, labai simptomiška, rodanti grėsmingas visuomenės dalies nuotaikas. Jos neramina ir liūdina: nejau mūsų širdyse taip išsikerojęs bejėgiškumas, nejau jas taip užvaldė pyktis, neapykanta, žiaurumas? Koks silpnas proto balsas, koks menkas laukas pasireikšti žmoniškumui!
Guostis galiu nebent tuo, kad žmonėms trūksta elementarių psichologinių žinių, nors blizgūs žurnalai ir interneto portalai, atrodytų, pilni psichologų patarimų ir komentarų. Bet visa tai – pramogai: retai rasi rimtų pasisakymų visuomenei svarbiomis temomis.
Mokslo tyrimai ir kriminalinių psichologų patirtis rodo, kad mirties bausmė neatgraso nuo sunkių nusikaltimų, nes paprastai juos daro tie, kurių psichinė realybė kitokia, nei jūsų ar mano, Valentina. Nors neretai tokie žmonės pajėgia suvokti savo veiksmus, ne visi yra psichikos ligoniai, tačiau jie tiki, kad nebus sučiupti ir nubausti. Liguistos aistros jų sieloje nugali proto balsą ir bet kokią baimę, net ir mirties.
Psichologai neretai konstatuoja, kad budeliai, žudikai, prievartautojai patys yra sunkiai sužaloti žmonės, o nesuvokiamas jų žiaurumas yra savotiškos psichinės sanklodos ir neįveiktų sunkių sielos traumų pasekmė. Kita vertus, nubaudus nusikaltėlį mirtimi, nelieka jokios galimybės jam pasikeisti, atgailauti, atpirkti kaltę, galop nelieka jokios vilties žmoniškumo daigui jo sieloje prasikalti. Mes patys tokiu atveju nusileidžiame iki žudiko lygio, tampame budeliais, nesvarbu, kad teisiais. Ir kai kurie seksualiniai maniakai žudikai mano, kad vykdo mistinį teisingumą, nes visos moterys, jų akimis, yra pavojingos siaubūnės, vilioklės, kekšės, nusipelniusios mirties.
Taip, jų galvosena iškreipta, išorinis normalumas – tariamas, uždaras būdas slepia tragišką nevisavertiškumą ir iš to kylantį nežabotą žiaurumą. Bet ar tie reikalavimai grąžinti mirties bausmę, siūlymai ketvirčiuoti, linčiuoti, pakarti miesto aikštėje, pasipylę po spaudoje plačiai nušviesto merginos nužudymo Šilutės rajone, neliudija, kad to trokštantieji pasižymi panašia iškreipta galvosena, o jų normalumas – tik tariamas?
Skirtumas tik tas, kad mirties bausmės šalininkai žudydami jausis teisūs. Ypač pavojingas derinys, visų laikų erodų, stalinų, hitlerių ir putinų šventas pasiteisinimas!
Taigi tvirtinu, kad psichologiniu požiūriu įteisinta mirties bausmė yra visuomenės moralinė ir psichologinė aklavietė. Tai grįžimas į viduramžius, kai kartuvės ar giljotina stovėdavo miesto aikštėse, į tuos archajiškus laikus, kai kraujo kerštas atrodė normalus dalykas. Juk mirties bausmė – tai gyvenimas pagal priesaką „Akis už akį, dantis už dantį“. Žmonių pasaulis tokiu atveju mažai kuo skirtųsi nuo žvėrių, tik būtų nepalyginamai baisesnis, nes žmogaus protas ir iškreipti instinktai proto galią padaro nenusakomai žiaurią. Mirties bausmė – tai įteisintas kraujo kerštas, kuris nieko nekuria, priešingai, žada stagnaciją, baimę, neapykantą, žmogiškumo kapituliaciją visuomenėje.
Derėtų ne bausti mirtimi, o rimčiau vykdyti nusikalstamumo prevenciją, gydyti visuomenę, žadinti jos narių solidarumą, atjautą apdalintiems nuskriaustiems jos nariams. Čia tikrai yra ką veikti ir psichologams, nors valdžioje esantys politikai ir nuvertina jų darbą, nelaiko jo svarbiu ir reikalingu.
