Jeigu pasižvalgytumėte, kas pastaruoju metu laimėjo Nobelio premiją, kas pasiekė reikšmingų rezultatų mokslinėje ar finansų srityse, kas labiausiai vertinamas klasikinės muzikos pasaulyje, tai pastebėtumėte, kad tarp šių žmonių itin daug azijiečių, dažnai kinų kilmės amerikiečių. Kodėl? Ar šie žmonės iš prigimties protingesni ir darbštesni nei mes, vakariečiai? Tikriausiai ne. Tiesiog jie nuo pat mažumės auklėjami motinų tigrių.
Visai neseniai rašėme apie auklėjimo patarimus iš viso pasaulio ir buvome užsiminę apie mamas tigres - tai itin griežtai savo vaikus auklėjančios azijietės, skatinančios juos siekti tobulumo ir laimėti visose srityse. Šis mamyčių apibrėžimas kilo iš kinų kilmės JAV gyvenančios Amy Chua knygos „Motinos tigrės kovos himnas“ (angl. „Battle Hymn of the Tiger Mother“).
Tigras - stiprybės ir galios simbolis, sukeliantis ir baimę, ir pagarbą.
Amy Chua pati užaugino dvi dukras, Sophia ir Louisa. Viename iš savo knygos skyrių moteris rašo, kas buvo draudžiama jos mergaitėms (ir ką reiktų drausti, jeigu norite, kad jūsų vaikai pasiektų aukštumų):
nakvoti pas drauges; susitikti su kitais vaikais pažaidimui parke, namų kieme ar pan.; dalyvauti mokyklos vaidinimuose; skųstis dėl draudimų; žiūrėti TV, žaisti kompiuterinius žaidimus; gauti mažesnį pažymį nei A (atitinka mūsų 9); būti ne pirmąja klasėje (išskyrus kūno kultūrą ir vaidybos pamokas); groti kitu instrumentu nei smuikas ar pianinas; negroti smuiku ar pianinu.
Ji pateikia ir tigrių mamų elgesio taisykles:
pamokos ir namų darbai visada yra prioritetas; 8 yra blogas pažymys; matematikoje klasės draugus reikia lenkti dviem metais; negalima viešai girti vaikų; jeigu vaikas pykstasi su mokytoju, treneriu, tai privaloma stoti suaugusiojo, bet ne savo atžalos, pusėn; vaikai turi imtis tik tokių hobių, kurie uždirba medalį; medalis privalo būti auksinis.
Pati Amy pasakoja, kad nemažai kinų motinų ir yra tigrės. Kita vertus, ji prisimena ir vieną savo pažįstamą, baltaodį vyruką iš Pietų Dakotos, kuris yra tikrų tikriausia kinė motina. Būtent todėl Amy ir sugalvojo savo metodą vadinti mamos tigrės auklėjimu. Azijos šalių, ypač Kinijos, kultūroje nėra priimtina diskutuoti su tėvais, nepaklusti jų valiai, kiekvienas paliepimas privalo būti vykdomas akimirksniu ir besąlygiškai. Vaikams gyvenimo planą sudaro tėvai, o mažiesiems belieka jo paisyti ir nenuvilti savo gimdytojų. Keliuose interviu moteris pripažino, kad leidimas rinktis popamokinę veiklą arba patiems planuoti savo laisvalaikį jai atrodo neįsivaizduojami, toks savivaliavimas ir laisvamaniškumas, anot mamos tigrės, trukdo siekti aukščiausių rezultatų, vaikas nesugeba pats susikurti sistemos, ima tinginiauti ir galiausiai nieko nepasiekia.
Vyresnėlė ponios Chua dukra, Sophia Chua-Rubenfeld, šiuo metu mokosi Harvarde, tačiau buvo priimta ir čia, ir į Jeilį. Pasirinko Harvardą. Mama baiminasi, kad be jos kontrolės Sophia gali pridaryti klaidų ir mokytis mažiau, tačiau, pasak Amy Chua, „geriau tegul ji klysta dabar, būdama 19-iolikos, o ne 13-os“. Jaunėlė, dabar penkiolikmetė, Louisa (šeimos narių ir draugų vadinama Lulu), mamos žodžiais kalbant, yra šeimos maištininkė. Paauglei, po daugybės konfliktų galiausiai pavyko pralaužti mamą ir įtikinti ją leisti nebegroti smuiku. Seniau mergaitę versdavo repetuoti net po keturias valandas kasdien! „Aš sutikau su kompromisu. Tebebūsiu tokia pati griežta mokslų srityje ir tebereikalausiu aukščiausių rezultatų, tačiau Lulu atsisakė smuiko ir gavo daugiau socialinės laisvės. Per porą pastarųjų mėnesių ji net 4 kartus nakvojo pas drauges!“ - apie šiek tiek sušvelnintą jaunėlės auklėjimą pasakoja mama tigrė.
Padėka mamai tigrei
Tikriausiai nereikia sakyti, kad 2011-aisiais išleista Amy Chua knyga sulaukė įvairiausių vertinimų - dalis tėvų plojo rankomis ir sveikino moterį, kuri pasiryžo vaikus pastatyti į vietą, priversti juos siekti daugiau, o ne leisti savivaliauti ir augti vidutinybėmis. Kita dalis visuomenės buvo pasipiktinusi, buvo sakoma, kad mamos tigrės dukros neturėjo vaikystės, kad jos negavo atitinkamų socialinių įgūdžių negalėdamos bendrauti ir linksmintis su bendraamžiais, kad jų meilė r pagarba tėvams paremta baime (knygoje Amy pasakoja, kaip sudegino dukros minkštus žaislus, kai mergaitė nepakluso). Tiesa, vyresnėlė Sophia, diskusijoms prasidėjus, išplatino viešą laišką su savo nuomone apie mamos auklėjimo metodą: „Viskas nebuvo taip blogai, tiesiog pavienės situacijos ištraukiamos iš konteksto. Mes nebuvome užguitos piktos motinos. Jeigu rytoj numirčiau, tai būčiau tikra, kad savo gyvenimą gyvenau 110%. Ir už tai, mama tigre, ačiū tau.“
Kita vertus, pasipylė ir kitų, tigrių mamų, augintų vaikų pasakojimai - juose, dabar jau suaugę žmonės, pasakoja, kad jie iš tiesų pasiekė daug, daugiau nei jų klasės draugai, tačiau retam pavyko sukurti darnias šeimas, kuriose jie jaučiasi laimingi. Viena moteris, taip pat kinų kilmės amerikiečių atžala, pasakojo, kad tik prasidėjus finansinei krizei ir susvyravus jos darbo pozicijai ji suprato, kad daugiau nieko gyvenime neturinti, kad jos vyras (beje, pasirinktas spaudžiant tėvams) jai nėra įdomus, o išsiskyrus jai itin sunku pradėti naujus santykius, sunku bendrauti ir atsiverti. Ir už tai ji lygiai taip pat galėtų padėkoti mamai tigrei.