Kartais kyla klausimas: „Ar pavyduolis nori pavydėti?" Atrodytų, jog klausimas keistas ir naivus. Bet atsakymai į kaip tik tokius klausimus ir pasako kai ką nauja apie sudėtingą jausmų pasaulį. JAV psichologė Maria Berger ištyrė veik pusę tūkstančio nukamuotų pavydo žmonių, ieškojusių psichoterapinės pagalbos.
Kad tyrimas būtų tikslesnis, ji nesidomėjo tais/tomis, kurie turėjo aiškią priežastį pavydėti. Veikiausiai vienas kitas apgautasis pakliuvo ir tarp jos tirtųjų, bet daugiausia tai buvo vyrai ir moterys, dar neapvilti savo partnerių. Paaiškėjo, jog nei amžius, nei išsilavinimas, nei visuomeninė padėtis neturi reikšmės pavyduolio jausmams. Juos lemia asmeninės savybės ir patirtis.
Pavydaus žmogaus bruožai
Pavyduoliais dažniausiai būna intravertai — užsisklendę savyje, nerodantys jausmų, sunkiai užmezgantys ryšius su kitais žmonės. Beveik 85 proc. šių besikankinančių iš pavydo žmonių 2—3 metais vėliau, nei įprasta pagal amerikietišką statistiką, pradėjo lytinį gyvenimą. Panašus procentas yra romantikų ir romantikių, itin idealizuojančių meilę, todėl laukiančių ir mylimojo karštų jausmų, ir juos patvirtinančių poelgių. Čia dera priminti, kad intravertai patys jausmų nedemonstruoja. Taigi šios pavydo aukos tikėjosi to, ko pačios nedavė ir vargu ar sugebėtų duoti. Du trečdaliai jų buvo kilę iš išsiskyrusių šeimų. Taigi dar vaikystėje įsidėmėjo, jog mylimu žmogumi pasitikėti negalima.
Aiškiai skyrėsi vyrų ir moterų pavyduliavimo pretekstai. Moterys, kaip dažnai nutinka, šeimos ir meilės santykių srityje buvo nuoseklesnės ir pavyduliavo dėl dabartinių vyro susižavėjimų. Šie sugebėjo pavyduliauti ir dėl dabarties, ir dėl praeities, ir net dėl ateities.
Renata: „Taip, kartais vaikinai pavyduliauja tarsi išprotėję. Mano draugė susipažino su lyg ir normaliu vaikinu. Jis buvo labai paslaugus, rūpestingas. Bet pasikalbėjo ji gatvėje su mokyklos draugu ir... viskas. Vaikinas tapo kaip juodas debesis — rūstus, piktas. Netgi grasino, netgi bandė mušti. Vos jo atsikratė. Po tų įvykių ir man baugu“.
Kur pavydo ribos?
Žmonėms dažnai kyla klausimas: "Kaip atskirti meilę nuo pavojingos ribos, už kurios prasidės klaikus pavyduliavimas?" Gili meilė iškreipia kito žmogaus suvokimą: gerosios mylimojo savybės švelnius jausmus sustiprina, o abejotinos pasidaro nepastebimos. Tas pat nutinka ir stipriai pavydint, kai žmogus dėl jausmo, kurį psichiatras C. Leonhardas pavadino meilės skausmu, praranda gebėjimą teisingai suvokti save, aplinkinius ir jų poelgius.
Iškreiptai suvokiantis santykius su artimuoju, jo poelgių motyvus, nevaldantis savo jausmų ir elgesio žmogus kenčia. Nesuvaldomas pavydas yra ir pavyduolio nusikaltimas, ir bausmė jam. Kartais ir grėsmė artimiesiems. Senovės graikų mito herojė Medėja, norėdama atkeršyti ją išdavusiam Jasonui, nužudė jo (ir savo) vaikus.
Norint išvengti tokios klasikinės tragiškos baigties, visų pirma nereikia apgaudinėti mus mylinčiųjų, tačiau ne mažiau svarbu ir atpažinti patologinį pavydą. O jį atpažinus, nebediskutuoti su iškreiptai suvokiančiu realybę pavyduoliu, neaiškinti jam apie savo nekaltumą, bet ieškoti profesionalios psichologinės pagalbos.
Moteris turėtų pripažinti, jog jos santykiai su vyru nėra atviri ir nuoširdūs, jei vyras du tris kartus per savaitę nuolat lyg ir juokais užsimena apie žmonos neištikimybę, priekaištauja, kad ji koketuoja su kitais vyriškiais, tvirtina, jog žmonos draugės nepadoriai elgiasi; sunerimti, jei vyras yra niūrus, ieško preteksto priekaištauti, piktai ironizuoja, tyčiojasi iš jos išvaizdos ir minčių, o po to staiga tampa itin meilus ir paslaugus; pasitarti su psichologu, jei vyras nuolat klausinėja apie jos meilužius, mįslingai užsimena, kad žino apie jos nuotykius, bando aiškintis santykius troleibuse ar kitoje viešojoje vietoje, primygtinai siūlo prisipažinti ir žada atleisti; suprasti, kad ieškantis fizinių neištikimybės požymių, klausinėjantis aplinkinių apie žmonos meilužius, tvirtinantis, jog žmona laukia, kol šeima sumigs, kad galėtų išeiti pas meilužį, teigiantis, kad žmona turi meilužį banditą, kuriam pavedė nužudyti vyrą, žmogus yra sutrikusios psichikos ligonis, kuriam nepavyks įrodyti „nekaltumo", bet kurį reikia ir galima išgydyti.
Prie šių protingų pamokymų tiktų pridurti dar vieną — meilė be pavydo kaip sriuba be druskos, tačiau persūdžius - gero nelaukime.
