Kolekcionavimas tai liga?

Kiekvienas ką nors kolekcionuoja: atostogų fotografijas, pašto ženklus, vinilines plokšteles, drugelius,arba „šlamštą“, kuriuo tenka atsikratyti nuolat rengiant „garažo išpardavimus“.

Tačiau iš kur atsiranda potraukis kolekcionuoti ar kaupti daiktus, ir ką jis, anot Zigmundo Froido, signalizuoja?

Kolekcionavimo evoliucija

Vaikystėje rinkome kramtomų gumų popierėlius, sportininkų korteles, lipdukus. Vėliau tokių smulkmenų kolekcionavimas keičiasi į rimtesnių: senovinių knygų, pintinių krepšių, jubiliejinių monetų kolekcionavimą.

Kai kuriems žmonėms prie širdies yra visiškai neįprastų daiktų rinkimas. Yra žmonių, kurie kolekcionuoja blogą poeziją, spygliuotą vielą, „tuk tuk“ anekdotus, vaškinio popieriaus maišelius iš sausų pusryčių maišelių, kokteilio lazdeles, virveles, kilimėlius kompiuterio pelėms, telefonų knygas, teksto redagavimo programų šriftus, garsių žmonių drabužius ar pirminius skaičius. Kai kurie kolekcininkai netgi kolekcionuoja kolekcionuoti mokančias knygas. Bene garsiausias visų laikų kolekcininkas buvo Nojus. Niekas kitas nesugebėjo surinkti po porą visų gyvų rūšių atstovų ir juos sutalpinti vienoje vietoje.

XVIII ir XIX amžiuose kolekcininkai buvo aristokratai, kilmingi turtuoliai, keliavę po pasaulį ir rinkę fosilijas, kriaukleles, zoologinius pavyzdžius, meno kūrinius ir knygas. Surinkti daiktai vėliau buvo saugomi specialiose patalpose („retenybių spintose“). Iš dalies tokios „spintos“ buvo kolekcininko valdžios ir turtų ženklas. Būtent tokie kolekcininkai įkūrė pirmuosius muziejus Europoje, o kai kurie – ir Amerikoje.

Kolekcionavimo motyvai

Kodėl žmonės užsigeidžia kolekcionuoti, pavyzdžiui, kanalizacijos šulinių dangčius ar žaisliukus iš sausų pusryčių pakuočių? Kai kurie žmonės kolekcionuodami investuoja – nors kartais galimybė, kad cento vertės daiktas pabrangs iki tūkstančių dolerių atrodo mažai tikėtina. Kiti kolekcionuoja tiesiog siekdami pasitenkinimo – rinkimas teikia malonumą. Kai kurie kolekcionuoja, kad pagyvintų savo visuomeninį gyvenimą – lankosi mainų susitikimuose kolekcininkams ir keičiasi informacija su panašiai mąstančiais žmonėmis.

Kai kuriems žmonėms kolekcionavimas yra tiesiog savirealizacijos būdas. Kai kuriais atvejais tai – viso gyvenimo tikslas, kuris niekada nebūna pasiekiamas. Kitos kolekcininko motyvacijos yra psichologinis saugumas, vidinės tuštumos užpildymas renkamais daiktais.

Kai kuriems pasitenkinimą teikia eksperimentavimas dėliojant, perdėliojant ir klasifikuojant kolekcijos eksponatus – toks elgesys padeda susikurti tam tikrą „komforto zoną“, kurioje išnyksta nesaugumo jausmas, nurimsta baimės. Kad žmogus taptų kolekcininku, tik vienos iš išvardintų savybių nepakanka. Tam reikia daug motyvų. Lygiai kaip ir valgymas – žmonės dažniausiai valgo ne vien dėl to, jog yra alkani.

Kolekcionavimas ir kaupimas – normalu ar ne?

Psichiatras teigė, kad kontrolės jausmo netekimas ilgesys to, kas nuplaukė kanalizacijos vamzdynais, žmogų traumuoja, todėl kolekcininkas bando susigrąžinti ne tik kontrolės jausmą, bet ir „turtus“, prarastus prieš daugybę metų. Na, bet tai tipinis Z.Froidas.

Nors labai panašu, kad jis gerokai perlenkė lazdą, jo paaiškinimas padės nesunkiai pereiti prie tamsiosios „kolekcionavimo“ pusės, arba pshichopatologinės kolekcionavimo formos, vadinamos kaupimu.

Kaupėjo „nenormalumas“ pasireiškia tais atvejais, kai pasikeitusi elgsena pradeda trukdyti kitais atžvilgiais „nomaliam gyvenimui“. Kartais tai būna vulgarus kišimasis į kitų žmonių gyvenimus, dėl ko nertai įsikiša net ir teisėsaugininkai.

Kai kurie teoretikai teigia, kad su kaupimu siejamas elgesys gali būti tam tikra besaikio polinkio pirkti forma. Savo ruožtu, besaikis polinkis pirkti yra susijęs su depresija, obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu ir ypač neįveikiamu noru kaupti.

Tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, manoma, kad nevaldomas noras pirkti gali priklausyti nuo įvairių pažinimo aspektų sutrikimo: sprendimų priėmimo trūkumų, emocinio prisirišimo prie daiktų, neteisingų įsitikinimų apie daiktų turėjimą bei kitų kenksmingų įsitikinimų. Kai kurie „žinovai“ kaupimo psichopatologiją pavadino „pasikartojančio įsigijimo sindromu“.

Kaupimas - liga?

Tikriausiai kraštutiniai kaupimo ligotumo pavyzdžiai yra kuomet žmogus dėl savo aistros „kolekcionuoti“ kenkia kitiems žmonėms. Patys sunkiausi ligoniai vadinami „gyvūnų arba žmonių rinkėjais“.

Gyvūnų rinkėjas – tai toks žmogus, apie kuriuos kartais laikraščiuose perskaitome po tokiomis antraštėmis, kaip „Moteris apšnerkštame bute augino šimtus alkanų, sergančių katinų“. Yra ir tokių kolekcininkų, kurie gali turėti norą rinkti žmones – pavyzdžiui, serijiniai žudikai. Filmai „The Collector“, „The Bone Collector“ ir „Kiss the Girls“ tokius žmones vaizduoja jaudinančio veiksmo kontekste, siekiant suteikti malonumą žiūrovams.

O ką daryti kraštutiniais nenormalaus polinkio kaupti atvejais? JAV televizijos žvaigždė, psichinės sveikatos guru Philipas McGraw, dar vadinamas „Daktaru Philu“, kartą važiavo į Amhersto miestelį Ohajo valstijoje, kad nufilmuotų ir „pagydytų“ poną Mishaką, kuris per 10 metų sukaupė didžiulę kolekciją „vertingų“ daiktų – nuo ištuštintų sausų pusryčių dėžučių ir langų iki dantų pastų tūbelių ir negyvų kačių.

Daktaras Philas pono Mishako problemą pavadino „nesuvaldomu noru kaupti“, kuris atsirado kaip mechanizmas, padedantis apsisaugoti nuo nerimo ir baimės prarasti kontrolę. Pasiūlyta „terapija“ šiuo atveju buvo šešių sunkvežimių konvojus, išvežęs visą „kolekciją“.

Mokslininkai iki šiol nesutarė nuo kokių veiksnių priklauso kaupimo patologijos, todėl tokių sutrikimų gydymas kol kas nebūna labai sėkmingas. Daktaro Philo gydymo metodo rezultatai taip pat kol kas nėra žinomi.