Vaikui suformuoti kaltės jausmą - tėvams lengviau nei lengva. Kodėl? Todėl, kad vaikai santykiuose su tėvais jau yra įpratinti patirti šį jausmą. Tėvai – tai asmenys, kurie, remdamiesi įvairiausiais pretekstais, uždraudžia mums tai, kas tolimesniame gyvenime taps neatsiejama ir nepaprastai svarbia mūsų dalimi – seksualumą.
Būtent šioje srityje mes pakylame į patį didžiausią maištą prieš savo tėvus, visada neplanuotą ir absoliučiai neišvengiamą.
Mes juos mylime ir nenorime apgaudinėti, bet šioje vietoje situacija tokia, jog tenka. Ištreniravę savo gėdos jausmą, prieš tėvus kovodami su seksualumu, mes jau - pusfabrikačiai, pasirengę pajusti kaltės jausmą kur reikia ir kur nereikia. Tėvai, deja, paprastai nededa pakankamai pastangų, kad sumažintų ar neutralizuotų mūsų kaltės jausmą. Dažniausiai jie netgi padidina mūsų kaltę ir transformuoja šį jausmą arba į kitą santykių su tėvais sritį, arba leidžia mums sugalvoti jo „apdirbimui“ kitas priežastis. Labai galimas daiktas, jog tėvai ims mums priekaištauti, kad esame nepakankamai jiems dėmesingi, arba ims kaltinti, jog jie, jų nuomone, mums „nereikalingi“. Jei tėvams vis dėlto užtektų drąsos ir blaivaus proto neeksploatuoti mūsų jausmų, „neberti druskos ant žaizdos“, tai mes vis tiek rastume būdų, kaip, kodėl ir už ką pergyventi, perkeldami savo dar vaikišką ir paauglišką kaltę į kitas gyvenimiškas situacijas – į santykius su sutuoktiniu, su vaikais ir pan. Bet kuriuo atveju, mūsų gyvenime visada atsiras vietos ne tik šventei, bet ir kaltės jausmui. Gero tame nedaug, o ir kovoti su tuo sunku. Kita vertus – argi turime kitų variantų? Ar turime iš ko rinktis? Ne, kitų variantų ir pasirinkimo kito lyg ir nėra. Taip kad, atsižymėkime šį faktą. Kaltės jausmas turi seksualinę prigimtį. Tiesa, mes turime ir bausmės baimės jausmą (jį kartais painiojame su kaltės jausmu), tik tokiais atvejais reikia „dėkoti“ ne lytiniam, o asmeniniam savisaugos instinktui. Mūsų arsenale dar yra ir pralaimėjimo baimės jausmas, baimė atsidurti „apačioje“ (pastarasis taip pat kartais yra painiojamas su kaltės jausmu) - duotu atveju už tai atsakingas hierarchinis instinktas. Bet, jei susiduriame būtent su kaltės jausmu, tai visas fokusas yra mūsų vaikiškajame ir paaugliškajame seksualume, kuris ženkliai nukentėjo nuo mums pritaikytų tėvų auklėjamųjų procedūrų... Taigi, lieka viena – priimti savo paties seksualumą. Mums nori nenori reikia išlipti iš smėlio dėžės, kur mes žaidėme „daktarus“ ar „dukras – mamas“, o po to įsisąmoninti, jog paauglystė baigėsi ir niekada nebesugrįš...
Sekantis žingsnis – reikia suprasti, jog seksualumas tai būdas patirti ir galimybė dovanoti malonumą, tai toks instrumentas (nors šis terminas skamba gal kiek per daug technokratiškai J), kurio pagalba galime suartėti, dovanoti ir priimti džiaugsmą. Tik perkainavę seksualumo reikšmę ir vertę mūsų gyvenime, mes sugebėsime išsivaduoti nuo kaltės jausmo, kuris dažnai tūno, kad ir kaip būtų keista, visai ne ten, iš kur yra kilęs... Pabandykime prisimini daugeliui girdėtą pasaką apie „Bjaurųjį ančiuką“. Tai pasakojimas apie tai, kaip naminių paukščių kieme buvo auklėjamas mažas gulbinas. Niekas nežinojo apie tai, kad jis gulbinas, visi buvo įsitikinę, jog jis - nevykusi antis. Vietinius paukščių kiemo gyventojus galima suprasti, jie elgėsi iš esmės teisingai. Savotiškai, bet teisingai. Kitas reikalas, jog likimas kiek pasijuokė iš gulbino, paversdamas jį „Bjauriu ančiuku“. Bet, ar už tai galima kaltinti tuos, kas tapo faktine jo kančių priežastimi? Kažin ar yra už ką juos kaltinti... Mažasis gulbinas rado savyje jėgų pergyventi visas negandas, iškęsti visas kančias ir likimas gražino jam savo skolą. O, ar įsivaizduojate, kaip jam būtų palengvėjęs gyvenimas, kiek kartų maloniau jis būtų praleidęs savo paauglystę, jei būtų iš karto žinojęs, jog jis, ne kažkokia ten defektuota antis, o pats tikriausias gulbinas – vienas iš tų nuostabių paukščių, kurie du kartus per metus praskrisdavo virš jų paukščių kiemo... Jis nežinojo, bet mes, mes tai tikrai galime žinoti! Galiausiai, klausimas juk ne tame, kuo mus laiko aplinkiniai, o tame, kuo mes laikome save patys. Jei mes matome save „bjauriaisiais ančiukais“, tai nesaugumo jausmas, nepasitenkinimas, neužtikrintumas ir kaltės jausmas lydės mus visą gyvenimą. O, jeigu mes laikysime save tais nuostabiais baltaisiais paukščiais, kad ir potencialiais, tai susitvarkyti su savo neužtikrintumu, nesaugumu ir kaltės pojūčiu mes, greičiausiai, tikrai sugebėsime.
Neverta kaltinti tėvų už tai, kad jie darė klaidas mūsų auklėjimo procese. Kas be nuodėmės, tegu meta, žinoma, į juos akmenį. Tačiau, tokių matyt neatsiras. Ir, kas svarbiausia, kad jie iš esmės yra kalti be kaltės. Daugumos mūsų vaikiškų problemų tiesiog nebuvo galima išvengti. Beje, į viską galima pažvelgti ir kiek iš kitos pusės: jei mes savo vaikystėje nebūtume pergyvenę visų tų dvasinių traumų, kurias pergyvenome, tai dar visai neaišku, ar būtų iš mūsų išėję gulbinai, kad ir potencialūs. Taip kad, nesiimkime beatodairiškai perkelti visko nuo vienos galvos ant kitos, juolab, kad mažiausiai viena iš jų nesveikuoja... Nors labai daug kalbėjome apie vaikystę, apie visų mūsų psichologinių problemų ištakas, vis dėlto, nederėtų tik jų laikyti visų blogybių šaltiniu. Galiausiai, juk mes esame rezultatas ne tiek savo praeities, kiek ateities. Juk jei šiandien keliame sau konstruktyvias, konkrečias ir svarbias užduotis, suprasdami ir įvertindami visas savo turimas problemas, mes pageriname tuo pačiu savo dabartį ir, suprantama, ateitį. Tokiu būdu, problema yra ne mūsų praeities revizavime, ne kaltųjų paieškose, o tame, kad būtinai reikia pajusti savo atsakomybę už savo nuosavą gyvenimą. Visų mūsų vaikystė, įskaitant ir mūsų tėvus, nebuvo be debesėlio, bet tai jokiu būdu nereiškia, jog ir mūsų ateitis bus juoda, kaip dangus prieš audrą. Mūsų ateitis kol kas yra tuščia, jos paprasčiausiai dar nėra, bet kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką mes ją kuriame – savo svajonėmis, savo ketinimais ir veiksmais. Taip kad, kokia ji (ateitis) bus, dabar jau priklauso ne nuo mūsų tėvų, o tik nuo mūsų pačių. Tai, kaipgi reikėtų suprasti „Bjauriojo ančiuko“ triumfą? Ištariant šią frazę, gal būt vertėtų galvoti ne apie tą „bjaurųjį ančiuką“, kuris keikia savo auklėtojus iš paukščių kiemo, o apie „baltąjį gulbiną“, kuris skrenda į pietus, kad sukurtų ten gulbinų šeimą, susuktų jai lizdą ir duotų savo vaikams visa tai, ko jis pats vaikystėje negavo iš savo tėvų. Galvoti apie kitus, rūpintis jais - tai nėra tik dorovinė žmogaus pareiga, tai – psichologinė būtinybė. Jei mes sugebėsime tai suprasti, tai ir mūsų buvę konfliktai su mūsų tėvais, ir dabartiniai sunkumai jau su mūsų pačių vaikais atsidurs praeityje.
Ko aš Jums kuo nuoširdžiausiai ir linkiu. Mūsų, kultūros centro „Vijolina“ darbuotojų, tikslas buvo papasakoti apie tai, kaip mūsų tėvai paveikė mūsų psichologiją ir gyvenimą, apie tai kaip mums išgyvendinti neigiamas tos įtakos pasekmes. Bet, tai nėra pedagogikos vadovėlis. Mes visi norime būti gerais tėvais, norime būti geresniais, nei buvo mūsų tėvai. Nuodėmingas ratas, kuriame iš kartos į kartą perduodamos čia aprašytos subjaurotos auklėjimo strategijos, vis sukasi - apsisukimas po apsisukimo. Patys to nenorėdami mes paliekame savo vaikams, kaip palikimą tuos kompleksus, kuriuos savo laiku mums paliko mūsų tėvai, perėmę juos kaip estafetinę lazdelę iš savo tėvų. Kaipgi pertraukti tą patologiškų tarpšeimyninių santykių grandinę? Kaip auklėti savo vaiką? Kaip išvengti pedagoginių klaidų, tapusių mūsų visuomenėje tradicinėmis? Šį kartą apie tai nieko nekalbėjome. Ir tikslo neturėjome tokio. Gal būt kitame straipsnių cikle... „Nustatyti kitiems laimės taisykles – nesąmonė, o versti jų laikytis – tironija“ Genri Filding Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti... www.vijolina.lt
