Besilinksminančių žmonių kompanijoje visada atsiras vienas, kukliai stovintis kampelyje ir nedrįstantis prisijungti žmogus… Kame yra tokio elgesio priežastis? Kas verčia žmones “savanoriškai” atsisakyti bendravimo malonumų? Nepilnavertiškumo kompleksas – padaras, trukdantis bendrauti. Kaip atsikratyti nevisavertiškumo komplekso?
Nevisavertiškumo kompleksas – kas tai?
Dabar mes pabandysime išsiaiškinti, kas tai per sutrikimas ir kuo jis yra pavojingas? Taigi, nepilnavertiškumo (arba nevisavertiškumo) kompleksas – tai žmogaus savęs suvokimas, kaip prastesnio už kitus. Žmogus be jokio pagrindo mano, kad kiti yra talentingesni ir geresni nei jis.
Kokie pavojai?
Asmenybės, kenčiančios nuo nepilnavertiškumo komplekso, laiko save nepakankamai tobulais, o likusius – priešingai, daug talentingesniais ir geresniais. Tokia pasaulėžiūra neabejotinai turi neigiamą atspalvį ir neigiamai įtakoja žmogaus gyvenimą, veiklą bei veda žmones į sunkumus bendravime ir socialinėje adaptacijoje. Jiems yra kur kas sudėtingiau susirasti draugų, užmegzti kontaktą su priešinga lytimi. Jie bijo pralaimėti. Taip-taip, būtent pralaimėti, nes jie išgyvena nesėkmes kur kas sunkiau, nei kiti; bijo likti paskutiniai, kadangi jiems nuo pat vaikystės buvo kalama, kad jie turi pasiekti daug; bijo klaidų; bijo suklysti. Tačiau, kaip sakoma, “neklysta tas, kuris nieko nedaro”, todėl minėti žmonės paniškai bijo visokių naujovių, o tai, atitinkamai, visiškai nepadeda kilti karjeros laiptais.
Gaunasi taip, kad gyvenimas virsta nuolatine netobulų klaidų paieška. Kadaise padarytos klaidos – visų nesėkmių priežastis (anot nevisavertiškumo kompleksą turinčių žmonių). Apie išvadas nėra ką ir kalbėti.
Komplekso kilmė
Kaip sakė žinomiausias XX a. psichoanalitikas Z. Froidas: “Visi mes kilę iš vaikystės”. (Beje, čia į temą: kas norite geriau pinti ši kompleksą, rekomenduoju panagrinėti austrų psichologo, psichiatro A. Adlerio (Alfred Adler) literatūrą.) Esmė tame, kad daugelis tėvų, nesugebėjusių pasiekti tai, ko troško, projektuoja savo nerealizuotas ambicijas į vaikus, tuo pačiu “uždėdami” ant vaikų pečių nepakeliamą atsakomybės naštą, o vaikai nuo to stipriai kenčia, ypač jeigu nesugeba pateisinti tėvų lūkesčių. Laikui bėgant viskas mutuoja į visiems žinomą rezultatą. Kartais, žvelgdamas į daugelį tėvų, suvoki, kad jie daro iš savo vaiko lėlę, kurios vienintelė paskirtis – tenkinti jų savimeilę. Panagrinėkime tai konkrečiame atvejyje. Viename iš socialinių tinklų (dar iki Facebook’o eros) susidūriau su tokiu pasisakymu:
Eglė, 26 metai:
“Nuo pat vaikystės mano mama sakydavo, kad aš turiu pasiekti daugiau, nei pasiekia kiti. Visą savo gyvenimą aš bandžiau pasiekti jos norų lygį: dieną naktį sėdėjau prie vadovėlių <…> po mokyklos įstojau į VU, dėka gerų pažymių sugebėjau atlikti stažuotę Prancūzijoje, neseniai įsidarbinau tikrai geram darbe, tačiau… vis vien jaučiuosi nepilnavertė, nes niekada iš tiesų neturėjau tikros laisvės rinktis”.
Manau, kad čia nėra ką komentuoti. Taigi, brangieji esantys ir būsimieji mamos ir tėvai, jeigu norite, kad jūsų vaikas taptų normaliu visuomenės nariu, jokiu būdu neblokuokite jo iniciatyvos, tačiau tai taip pat nereiškia, kad jam viskas bus leidžiama. Pakanka leisti pačiam rinktis neprivalomus dalykus ir būrelius, kuriuos jis norėtų lankyti bei bendravimo ratą – ir jūsų vaikas niekada nesužinos apie sunkias nepilnavertiškumo komplekso pasekmes.
Kaip identifikuoti nevisavertiškumo kompleksą?
Kiekvienas iš šį straipsnį skaitančių žmonių bent kartą gyvenime patyrė nepasitikėjimą savimi, tačiau šis jausmas, kaip bebūtų keista, neturi nieko bendro su nevisavertiškumo kompleksu. Kompleksas – tai pojūčių visuma, tam tikra būsena. Taigi, panagrinėkime pagrindinius nevisavertiškumo arba nepilnavertiškumo komplekso simptomus.
1. Atitolimas ir izoliacija. Dauguma žmonių, išgyvenančių minėtą sutrikimą, stengiasi laikytis atokiau nuo triukšmingų kompanijų ir apskritai nuo visų aplinkinių. Tai siejasi pirmiausia su kompleksą turinčio žmogaus baime pasirodyti juokingu ir apnuoginti savo neegzistuojančius trūkumus. Toks elgesys neabejotinai trukdo normaliai bendrauti. Iliustruosiu situaciją dar viena citata iš to paties socialinio tinklo:
Tomas, 20 metų:
“Kartą buvau pakviestas į studentų vakarėlį. Visi aplinkui šėlo kaip reikiant: kvailiojo, šoko, bendravo. Aš beprotiškai norėjau prisijungti, įsilieti į linksmybes, bet kažkas viduje mane stabdė – stabdė vaikiška baimė būti apjuoktam”.
2. Nuolatinis savo trūkumų ir klaidų ieškojimas. Kompleksuoti žmonės mano, kad nuolat apsiskaičiuoja, t.y. suklysta ir tai verčia juo dažnai dairytis atgal, o tai, atitinkamai, trukdo eiti pirmyn ir žvelgti į ateitį. Neegzistuojantys (t.y. egzistuojantys tik “galvoje”) trūkumai trukdo sukurti draugiškus ir romantiškus santykius. Pavyzdys:
Henrikas, 36 metai:
“Bendravimo metu visada bijau kažką leptelėti, todėl pagarsėjau kaip liūdnas žmogus ir nuoboda. Aš kontroliuoju kiekvieną žodį ir nuolat analizuoju poelgius. Man tai žiauriai trukdo”.
3. Perdėtas jautrumas ir pažeidžiamumas. Žmonės su nepilnavertiškumo kompleksu dešimtį kartų “aštriau” išgyvena nesėkmes ir įžeidimus, kritiką. Daugelis jų mums atrodo kaip tikros “žiežulos” arba tiesiog “šikniai”, tačiau nereikia įsižeisti, nes tai tik jų gynybinis mechanizmas nuo aplinkinių grubumo:
Neringa, 16 metų:
“Aš viską imu į širdį, bet kokia nesėkmė, net mažiausia, verčia mane ašaroti. Ar tai koją susimuščiau, ar tai dvejetą iš chemijos gaučiau – verkiu”.
4. Nepasitikėjimas savimi. Labiausiai nepilnavertiškumo kompleksas “spiria” žmogaus savivertei. Žmogui su minėtu sutrikimu atrodo, kad aplinkiniai yra protingesni ir gabesni. Tai ženkliai apsunkina karjeros augimą. Kompleksuoti žmonės vengia konkurencijos ir bet kokios galimybės išbandyti savo jėgas, o dėl to niekad nesiekia savirealizuotis.
Algirdas, 29 metai:
“Po univero baigimo įsidarbinau į klestinčia įmonę. Iš jos darbuotojų pirmiausia buvo reikalaujama iniciatyvumo ir komunikabilumo, todėl man buvo labai sunku. Aš patologiškai bijojau parodyti iniciatyvą, visą laiką galvodavau: “O jeigu mano pasiūlymas nepatiks bosui ir aš pasirodysiu durnas prieš kolegas?”. Esmė tame, kad aš pakeičiau darbovietę ir išėjau į blogiau apmokamą darbą”.
5. Dviprasmiškas komplimentų interpretavimas. Skirtingose situacijose kompleksuoti žmonės elgiasi skirtingai. Kažkas iš jų neigiamai reaguoja į komplimentus, manydamas, kad jis jų nevertas. Net jeigu viskas padaroma teisingai, žmogui atrodo, kad kiti meluoja ir pataikauja. Kažkam tai vienintelis būdas pakelti savivertę, nukritusią iki apatinės ribos.
Saulė, 37 metai:
“Kiekvieną kartą, kai kas nors pasako man komplimentą (nesvarbu kas – mama, bosas arba vyras), aš manau, kad mane giria ne iš visos širdies, o tiesiog norėdami palaikyti sunkiose situacijose ir tai palieka neigiamą antspaudą bendravime su tam tikrais žmonėmis”.
Kova su nepilnavertiškumo (nevisavertiškumo) kompleksu
Ankstesniuose skyriuose aptariau komplekso kilmę ir simptomus, atėjo laikas papasakoti apie kovą su minėtu sutrikimu. Apačioje pateikiau keletą nesudėtingų patarimų:
Taigi:
Niekada ir su niekuo savęs nelyginkite. Posakis “Viskas pažįstama lyginant” šiame kontekste absoliučiai netinkamas. Noriu pasakyti, kad kompleksuoti žmonės, lyginantys save su kitais, mato tik savo trūkumus, tokiu būdu tik pasunkindami padėtį.
Nusiteikite pozityviai. Stenkitės niekada nenusiminti, visada tikėkitės gerų dalykų ir su viltimi žvelkite į ateitį, patikėkite, tai Jums tikrai padės. Dažniau šypsokitės aplinkiniams – tai suteikia labai daug pasitikėjimo savimi ir verčia kitus patikėti Jumis.
Daugiau bendraukite. Nepraleiskite progos paplepėti su kolegomis, leiskite savaitgalius su artimaisiais, ilsėkitės su draugais ir po tam tikro laiko Jūs pastebėsite, kad santykiai su aplinkiniais pagerėjo, o Jūs pradėjote labiau savimi pasitikėti.
Rungtyniaukite. Nebijokite konkurencijos, išbandykite savo jėgas ir pastebėsite kaip pakils jūsų savivertė po pirmos, kad ir mažos pergalės.
Savirealizuokitės. Rekomenduoju “Aš Vyras” skaitytojams užsiimti kokia nors nauja veikla, susigalvoti įdomų hobį. Savo svarbos pojūtis suteiks Jums jėgų, o įdomus laiko leidimas padovanos neužmirštamų teigiamų emocijų;
Užsiimkite psichologiniu treningu. Siūlau paprasčiausią ir vieną veiksmingiausių metodų. Paimkite du neprirašytus popieriaus lapus. Ant vieno užrašykite savo trūkumus, o ant kito – privalumus. Pirmą lapą (su trūkumais) suplėšykite ir išmeskite, o antrą išsaugokite ir laikas nuo laiko perskaitykite. Tokiu būdu Jūsų nuomonė apie jus pačius pagerės.
Paskutinis, pats svarbiausias patarimas – TIKĖKITE SAVIMI!!!
Būkite sveiki!
