Šiandien mūsų gyvenime liko nedaug vietų, kur nešvarumai, purvas ar „brudas“ galėtų rasti sau saugią užuovėją. Nes nuolatinis reklamų ir gydytojų įspėjimų dušas mums primena gremžti, plauti, valyti kiekvieną kūno vietelę, biuro ir namų paviršių.
Nes mes žinome, kad mikrobų pasalos laukia mūsų kiekvienoje pasaulio vietoje, todėl mūsų kūnai, kaip ir kiekviena aplinkos kertelė turi būti dezinfekuojami ir sterilizuojami. Nes mes bijome – netgi savo kompiuterio klaviatūros, ant kurios, tyrimų duomenimis, pasirodo, esama 70 kartų daugiau mikrobų, nei ant mūsų unitazo…
Tačiau argi tai blogai? Apsišvarindami – tiek religinių apeigų metu, tiek namuose, mes įprasminame savo gyvenimą, išsprendžiame netvarkos sukeliamas problemas, atstatome savo psichinę pusiausvyrą, pažabojame savo pyktį, išreiškiame meilę bei pagarbą kitiems, ir iš naujo atrandame grožį savo gyvenime. Valymas gali būti raminantis arba erzinantis, patogus arba maniakiškas, arba „viskas viename“ skirtingu laiku.
Žmonijos pastangos pašalinti purvą iš savo aplinkos ir pakeisti jos natūralius tualetų kvapus migdolų, mėtų ar apelsinų aromatu yra didelis verslas. Kiekvienais metais pasaulis išleidžia 24 milijardus dolerių vien muilui. Dar 106 milijardai dolerių nukeliauja į skalbimo miltelių, indų ploviklių, tualetų valiklių gamintojų kišenes. Ir tai ne pabaiga, nes nauji tyrimai atskleidžia naujus šokiruojančias faktus.
76 procentai mazgočių ar indams plauti naudojamų kempinių knibždėte knibžda mikrobais! Net trečdalis Amerikos vyrų, pasinaudoję viešuoju tualetu, neplauna rankų! Būtent todėl pastarojo meto kiekvieno save gerbiančio džentelmeno privalomu aksesuaru tampa antibakterinis rankų gelis, kurio pardavimai per pastaruosius tris metus išaugo daugiau kaip keturis šimtus kartų.
Tačiau šioje švaros psichozėje nėra jokio pasaulinio sąmokslo. Dar 1965 metais tik pusė Britanijos moterų tepėsi savo pažastis dezodorantais. Apie 1940-uosius metus tik pusėje Amerikos namų buvo mums šiandien įprastas tualetas. 1951 metais beveik dvejuose penktadaliuose Anglijos namų nebuvo vonių. Žmonija tiesiog buvo pasiilgusi švaros ir malonių kvapų.
Ir šiuolaikinis siekis apšvarinti savo kūną Vakaruose atsirado ne vien su šiuolaikine medicina ar mikrobiologija. Švaros istorija yra neatsiejama nuo buitinių prietaisų, baldų, visuotinio vartojimo ir pasaulinių prekės ženklų istorijų.
PASMERKTASIS VANDUO
Kūno lepinimas vandeniu, kaip ir viešosios pirtys atsirado antikinėje Graikijoje bei Romoje, tačiau jų puoselėta ne vien higiena, bet prabanga ir hedonizmas lėmė tai, kad apie 400 metų viduramžiais vonios buvo vertinamos nepatikliai ir su panieka. Būtent viduramžiais atsirado gajus įsitikinimas, kad vanduo perneša ligas į organizmą. Buvo manoma, kad odos poros, užkimštos nešvarumais sulaiko ligas, patenkančias į kūną. XVII amžiuje Europos aristokratija , kuri, žinoma, mažai prausėsi, nešiojo lininius marškinius, kurie, kaip buvo manoma, „ištraukia nešvarumus iš odos“, ir naudojo daug kvepalų, kad užmaskuotų nemalonius savo kūnų kvapus.
Likimo ironija, bet būtent ligų, sifilio ir Juodosios Mirties baimė buvo tie veiksniai, kurie pasmerkė vandenį visuotinei paniekai. Nors kryžiuočiai, grįžtantys iš žygių Turkijoje bei Arabijoje, buvo atgaivinę madą smagintis viešosiose Vokietijos, Šveicarijos, Florencijos ir Paryžiaus pirtyse bei individualiose voniose, tačiau ši mada turėjo daug priešininkų. Medikų nuomone, karštas vanduo tik atveria poras ir įleidžia į kūną ligas, ypač, marą.
Puritonus savo ruožtu taip pat erzino amoralus elgesys tose pirtyse… Žinoma, moralus ir medicininis požiūris nugalėjo, ir iki 1538 metų Prancūzijoje, o 1546 metų Londone viešosios pirtys buvo uždarytos ir uždraustos. Netgi aristokratų rūmuose esančios privačios vonios ar pirtys buvo mažai naudojamos ir smerkiamos.
Taip prasidėjo era, kai net ir turtingieji pradėjo puikiai sutarti su nešvara. Pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Liudvikas XIII, gimęs 1601 metais, pirmą kartą buvo nupraustas sulaukęs tik septynerių metų. Kitas Prancūzijos karalius Henrikas IV, amžininkų atsiminimais, „smirdėjo prakaitu, arklidėmis, kojomis ir česnaku“. Anglijos karalienė Elžbieta I maudydavosi vos kartą pe mėnesį, o jos įpėdinis Jokūbas I, kaip manoma, per savo gyvenimą išvis plovė tik rankų pirštus. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, nors ir savo Versalio rūmuose turėjo prašmatnią pirtį, tačiau ją naudojo tik medicininiams tikslams (tarnai kartą per savaitę jo kūną valydavo alkoholiu).
Žinoma, buvo išeitis – XVII amžiuje buvo manoma, kad linas gerai sutraukia nešvarą ir prakaitą nuo kūno. Todėl tuometinis džentelmenas privalėjo turėti tiek lininių drabužių, kiek leido jo kišenė – tai buvo laikoma aukštu asmeniniu higienos lygiu.
Vandens fobija pradėta pamažu, nors ir sunkiai nykti tik XVIII ir XIX amžiuose. Napoleonas su Žozefina kartu mėgavosi karšta vonia, ir ponios buduaruose puikavosi keletas įmantrių bide. Napoleonas išvis mėgo politinius sprendimus priimti vonioje. Kai 1803 metais žlugo trapi Amjeno taikos sutartis, Napoleonas išgulėjo vonioje net šešias valandas, galvodamas, kaip pasielgti.
Vandenį į madą grąžino kurortai ir spa. Lig tol Europos aristokratai vartojo mineralinį šaltinių vandenį, tačiau tik kaip gėrimą, o ne kūno plovimo priemonę. XIX amžiuje atsiradusi mikrobų teorija sutapo su suintensyvėjusia prekyba su užjūriais – kolonijų administracija ir keliautojai atnešė į senutėlę Europą naujas madas – garų pirtis iš Turkijos, šampūną („champu“) iš Indijos, bide – iš Kinijos, iš alyvuogių aliejaus pagamintą muilą – iš Marselio Prancūzijos pietuose. Vanduo ir kūno higiena įgijo antrąjį kvėpavimą.
ŠVAROS IR SVEIKATOS SĄSAJA
1860-1870-aisiais vokiečių mokslininkas Robertas Kochas ir prancūzas Louis Pasteras sukūrė mikrobų teoriją, kurios pagrindu įrodė, kad asmeninė higiena gali įtakoti mikrobų paplitimą. Pirmieji į tai rimtai pažiūrėjo amerikiečiai. 1879 metais amerikietis James Gamble sukūrė švelnų, visiems atvejams tinkama muilą, kurį jo partnerio sūnus Harley Procteris pavadino „Ivory“ (kuris ir šiandien yra labiausiai perkamas muilas pasaulyje).
Amerika pradėjo kryžiaus žygį prieš nešvarą. Geresnė santechnika, aistra inovacijoms ir misija „civilizuoti“ imigrantus padarė tai, kad paskutiniaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais švara tapo aiškiai siejama ne tik su padorumu, bet ir amerikietišku gyvenimo būdu. XIX amžiaus pabaigoje Amerikos visuomenės sveikatos reformos metu buvo pradėtos statyti viešosios pirtys – ir pirminė jų paskirtis buvo apiprausti naujus imigrantus iš Europos (netgi buvo sakoma, kad „tose pirtyse slypi didžioji civilizacijos galia“).
Mat, nors tuometinių Skandinavijos ir Suomijos saunų mada ilgai palaikė tam tikrą europiečių higienos lygį, tačiau jų abejingumas kūno kvapams dar buvo ilgai žinomas. Tačiau amerikiečių išradingumas keliant higienos standartus buvo beribis – kaip kontrastas europiečių abejingumui – viso kūno vietų plovimas, dezodorantų naudojimas, pažastų plaukų skutimas, dantų valymas iš esmės pakeitė iš pradžių amerikietės, o vėliau ir pasaulio moters išvaizdą.
Švarios rankos vedė prie švarių namų ir aplinkos. Po Antrojo pasaulinio karo kilęs masinis Amerikos gyventojų persikėlimas į priemiestinius nuosavus namus, surenkamų virtuvių bei vonių paplitimas sukūrė daug paviršių, kuriuos buvo galima gremžti ir valyti. Automatinių skalbimo mašinų atsiradimas išlaisvino moteris ir suteikė joms dar daugiau laiko pasirūpinti savo higiena, o reklaminiai skelbimai, vaizduojantys vyrukus su baltais mokslininkų chalatais, išrandančiais dar naujesnes priemones švarai pagerinti, pakėlė standartus – taip balta turėjo būti dar baltesnė, minkšta dar minkštesnė. Ir visi paviršiai turi blizgėti bei šviesti.
Amerikos muilo gamintojai sugalvojo puikų būdą, kaip skatinti savo produkciją – visiems gerai žinomas terminas „muilo operos“ atsirado būtent iš jų sponsoriuojamų radijo, vėliau – televizijos dramų, skirtų priemiesčių gyventojoms. „Procter& Gamble“ pirmieji pradėjo finansuoti „The Guiding Light“ – ilgiausiai trukusį serialą pasaulyje, pirmą kartą pasigirdusį per radiją dar 1937 metais, „Lever Brothers“ ir „Colgate-Palmolive“ taip pat buvo gerai žinomi analogiškų transliacijų sponsoriai.
Švara taip pat tapo esminė kovos su Trečiojo pasaulio vaikų mirtingumu sąlyga. Manoma, kad pasaulyje kasmet miršta 3,5 milijono vaikų nuo dizenterijos ar kitų ligų, kurias lengva įveikti vien pagerinus sanitarines sąlygas ar asmens higienos lygį.
ŠVAROS KOSMETIKA
Kaip rodo tyrimai, labiausiai kosmetikos Vakaruose nemėgsta britai. Tačiau už juos dar didesni nekentėjai yra azijatai, ypač, japonai. Ir nors dvylikoje didžiausių pasaulio šalių net 72 procentai vyrų naudoja deodorantus, tai daro tik 14 procentų kiniečių.
Tačiau tai tik laiko klausimas. 2007-2012 metais vyrų kosmetikos pardavimai padidės penktadaliu vien Azijoje, padarant ją pačia didžiausia rinka pasaulyje. Ir ten žmonės keliasi į miestus, į namus su kietomis grindimis, tualetais bei santechnika, taip ir kryžiaus žygis prieš nešvarą įgija naujų karių. Iki 2015 metų pasaulyje atsiras 400 milijonų naujų tualetų, o tai reiškia daugiau paviršių, kuriuos reikia valyti…
Tačiau Vakaruose švaros manija išaugo iš praktiškumo iki mados ir pižoniškumo. Šiandien madinga išvis vengti bet kokio kontakto su paviršiais, kuriuose gali būti mikrobų – taip ir atsiranda unitazai, kurie patys viską nuvalo, automatiškai pradedantis ir nustojantis bėgti vanduo iš kranų, o durys atsidaro ir užsidaro tiesiai priešais žmogaus nosį.
Tačiau ar tai ne pernelyg toli nueinama? Kai kurie imunologai mano, kad tokia paranoja sąlygoja tai, kad vaikai, augantys steriliose aplinkose, nebegali išsiugdyti tinkamos imuninės sistemos, nes negauna reikiamo kontakto su bakterijomis. Tokia „higienos hipotezė“ gal ir paaiškina tą faktą, kodėl Vakarų pasaulyje auga tokių ligų, kaip egzema ar alergijos skaičius, palyginti su vargingomis šalimis, tačiau iš esmės tokia teorija moksliškai nėra įrodyta.
KĄ REIŠKIA MŪSŲ NAUDOJAMŲ ŠVAROS PRIEMONIŲ PAVADINIMAI
AQUAFRESH – 1973 metais sukurtas pavadinimas turėjo simbolizuoti „burnos skalavimo teikiamus malonumus“. Pažodžiui, „vandens gaiva“.
BODY SHOP –angl. „kūno parduotuvė“. Taip vadinosi kosmetikos parduotuvė Berklyje, Kalifornijoje.
BLEND-A-MED – 1987 metais Vokietijos kompanijos „Blendax“ sukurtas dantų pastos pavadinimas, reiškęs „Blendax-als-Medizine“.
COLGATE – amerikietis Williamas Colgate 1806 metais įkūrė kompaniją žvakėms ir muilui gaminti.
JOHNSON & JOHNSON – kompaniją 1886 metais įkūrė du broliai James Wood Johnson ir Edward Mead Johnson.
GILLETTE – kompanijos įkūrėjas vadinosi King Camp Gillette (1855-1932).
LISTERINE – produkto pavadinimas yra kilęs nuo garsaus škotų mediko Joseph Lister, jau XIX amžiuje skatinusio sterilizuoti medicininius įrankius.
L‘OREAL – 1907 metais jaunas prancūzų vaistininkas Eugene Schuelleris sukūrė plaukų dažus, kuriuos pavadino „Aureole“, nuo ko ir kilo pačios kompanijos pavadinimas.
NIVEA – pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio „niveus“, reiškiančio „sniego baltumo“.
PALMOLIVE – amerikietis B.J.Johnsonas 1898 metais sukūrė muilą iš palmių ir alyvų aliejaus, kurį pavadino pagrindinių ingredientų („Palm“ ir „Olive“) vardais – „Palmolive“. Šis muilas buvo toks populiarus, jog šiuo pavadinimu ir buvo pervadinta pati jį gaminusi kompanija.
WILKINSON – dar 1772 metais ginklininko James Wilkinson įkurta kompanija iš pradžių gamino kardus, dėl ko ant skutimosi kremo flakono ir yra pavaizduotos sukryžiuotos špagos.
Giedrius Drukteinis
„Balsas.lt/S“ jau ir Facebook‘e! Prisijunk čia!
