Ant stalo popierių šūsnys su pradėtais darbais. Galvoje grūdasi mintys: „dar reikia“, „kaip nepamiršti“. Nors galva iš tiesų tuščia. Nesidirba. Pradeda niauktis kaltės, savęs gailėjimo, kad nesiseka, debesys.
Kai dirbti sekasi, susigaudome greitai ir tiksliai, sprendimai priimami lengvai, naujos galimybės aiškiai matomos. Bet būna ir kitaip: kad ir kiek stengtumės, rezultato nepasiekiame. Neefektyvumo išgyvenimą lydi nusiminimo, nevilties jausmai, apima nepasitikėjimas savimi, sulėtėja tempas, greičiau pajuntamas nuovargis, kyla kaltės jausmas dėl suplanuotų ir nepadarytų darbų. Tai gana intymus išgyvenimas, nes ne visada ir su ne bet kuo jį norisi aptarti.
Konsultacinės įmonės „Kitokie projektai“ atliktas kokybinis tyrimas Lietuvos verslo organizacijose parodė, kad neefektyvumas turi platesnes priežastis, kurias nelengva iš karto pastebėti. Atsidūrus neefektyvumo situacijoje ilgos valandos praleidžiamos prie ataskaitų, užsidaroma, bet kryptis iš esmės nekeičiama. A. Enšteinas yra pasakęs, kad mąstymas, kuris sukūrė problemą, būdamas tokioje pačioje sąmoningumo būsenoje, negali jos išspręsti. Žemiau išvardytos situacijos kaip tik rodo tokias pinkles.
Neefektyvumas yra sunkiai atpažįstamas klystkelis: tik nuėjęs gerą kelio galą, pastebi, kad tai – ne tas kelias. Prisirišama prie pastangų. Juk įdėta tiek darbo – gal viskas savaime susitvarkys?! Tai rodo ir tyrimo dalyvių nupasakotos būsenos, lydinčios neefektyvumą. Kai kada jos yra pastarojo pasekmė, o kartais – jo priežastis. Šios būsenos gali priklausyti nuo paties žmogaus minčių arba nuo aplinkinių reakcijų ir elgesio. Fenomenologinio tyrimo apklausoje dalyvavę žmonės dalijosi savo mintimis, įžvalgomis apie dvi asmeninio efektyvumo puses: kai dirbasi ir kai ne. Pažiūrėkime, ko galima pasimokyti?
Užsidarymas rate, arba stenkimės dar atkakliau Senas draugas žygeivis yra man sakęs, kad jei keliautojai, kopiantys į kalnus, vis užsibrėžia naują ribą, kurią tą dieną būtinai turi pasiekti, vadinasi pats laikas stoti ir pasistiprinti. Kai kyla noras kuo atkakliau stengtis, laikas sustoti.
Neefektyvumas siejamas su „uždaro rato išgyvenimu“, kai per daug, per ilgai, per intensyviai susitelkiama tik į problemos sprendimą. Tuomet laikas „įsileisti keistas, nepopuliarias mintis, pasakyti „stop“, nors tai ir skaudu“, sako tyrime dalyvavę žmonės. Per menkas darbas
Nesidirba, nes atliekamas darbas atrodo per menkas. Turima omeny, kad neaiškus atliekamo darbo indėlis darbe ir gyvenime. Ar dėlioju akmenis, ar mūriju sieną, ar statau bažnyčią? Per menkas arba per mažas darbas, kuris nereikalauja iš manęs visko, ką sugebu. Žmonėms reikia didelių darbų: „Atradau save – galiu daug padaryti. Įmetė – kaip išplauksiu, o išplaukiau“, – su džiaugsmu dalijosi vienos įmonės darbuotoja. Pradžios bejėgiškumas
Neefektyvumas yra pažįstama būsena ir pradėjus naują užduotį. Pavyzdžiui, naujai paskirtas vadovas yra neefektyvus, kol nežino situacijos ir nepažįsta savo pavaldinių. „Išrikiavau pagal stipriąsias savybes. Jie vieni kitus papildo“, – taip su situacija tvarkosi vienas iš tyrime dalyvavusių vadovų. Nežinojimas yra „išgydomas“ žiniomis, naudinga informacija, aktyviu domėjimusi. „Užrakinanti“ užduotis
Tai – užduotys „dėl paukščiuko“. Tarkime, reikia surašyti ataskaitą, kurios turinyje atsispindi tik dalis darbo, o jos rašymas užima labai daug laiko. Duodamas tik formalią, dalinę ataskaitą žmogus jaučiasi nepaklaustas apie esmę. Nuosprendis
Neefektyvumo būseną apklausos dalyviai įvardija taip: „Nesidirba, atrodo, kad nebesugebi.“ Tokios mintys ne prideda jėgų, o atima. Čia svarbus žodelis atrodo, kuris leidžia visą situaciją vertinti iš laiko perspektyvos (kažkada sugebėjau). Tuomet išvada „nebesugebu“, „nesiseka“ tėra būsenos išraiška, o ne nuomonė apie save.
Vienišumas Kai kurios svarbios neefektyvumo priežastys yra susijusios su bendravimu. Viena tokių situacijų – vienišumas. Jei darbuotojas neturi su kuo pasidalinti savo rūpesčiu, jo neefektyvumas padidėja. Susvetimėjimą kolektyve gali sukelti netikrumas dėl ateities, tikslų neaiškumas, dviguba žinia (viena sakoma, kita daroma), padidėjusi konkurencija tarp darbuotojų (kai sureikšminami individualūs rezultatai, o ne bendras tikslas). Pasidalijimas savo rūpesčiu sumažina vienišumo jausmą, atsiranda daugiau žmogiško palaikymo, o, žiūrėk, ir konkrečios pagalbos.
Ne savo rogėse
Neefektyvumas gali atsirasti ir dėl neadekvataus savo sugebėjimų ir galimybių matymo. Tokio vertinimo pavyzdys: „Maniau, kad susitvarkysiu atlikdamas užduotį. Manymas užsitęsia, o rezultato nėra.“ Tyrimo dalyviai tai įvardija kaip „sėdėjimą ne savo rogėse“. Psichologiniais terminais, tokia būsena yra savo ribų išgyvenimas ir suvokimas, kuris gali veikti ir išlaisvinančiai: „Kai suprantu, kad esu ne savo rogėse, galiu išlipti iš jų ir eiti ieškoti savųjų.“ Vis dar nepasitiki Kolegos, vadovo, mokytojo, draugų, tėvų, žmonos, vyro, vaiko, mokinio pasitikėjimas įkvepia. Nepasitikėjimo dilema paprastai turi augančias pasekmes: kuo manimi mažiau pasitiki, tuo man prasčiau sekasi, tuo mažiau pagrindo pasitikėti manimi. Ne viena gyvenimiška istorija liudija, kad artimų žmonių pasitikėjimas ir palaikymas svarbiu momentu yra lūžio taškas, nuo kurio imame keistis. Užgožia neišspręstas konfliktas
Darbuotojo neefektyvumo priežastimi gali tapti užslėptas konfliktas. Sunaudojama labai daug energijos ne tik konfliktuojant, bet ir stengiantis konfliktą užmaskuoti. Glūdintis konfliktas gali reikštis tiesiog prasta nuotaika arba nenoru eiti į darbą. Jei konfliktai nėra iškeliami ir sprendžiami darbo grupėje, tai silpnina darbuotojus.
Pamąstymai Neefektyvumas yra susvetimėjimo būsena, paslaptis. Būti neefektyviam yra „stigma“, nes turime asmeninių ir visuomenės lūkesčių. Manoma, kad įveikti savo neefektyvumą yra garbės reikalas. Reikalingi tik geri darbuotojai, netobuli turi patys susitvarkyti. Toks reikalavimas gesina net labai gabių ir darbščių žmonių kūrybiškumą ir darbingumą. Kiek kartų iš tikrųjų leidome sau būti silpnam ir netobulam?
Straipsnyje išvardytos skirtingos neefektyvumo situacijos priartins prie savojo neefektyvumo atpažinimo, padės neužstrigti (nesiseka ir baigta), o pasigilinti, kodėl nesiseka. Tikiu, kad kiekvieno situacija gali būti labai individuali, tačiau, kaip rodo tyrimas, mes turime ir bendrumų. Labiausiai noriu jus perspėti, kad nedarytumėte per greitų išvadų („metu šitą darbą“, „arba aš, arba jie“, „ši užduotis – ne mano jėgoms“) ir vengtumėte skubotų apibūdinimų („tinginys“). Be žemo nusileidimo negali būti aukšto kilimo. Dėkoju visiems dalyvavusiesiems tyrime. Pirmi žingsniai, ką daryti, kai nesidirba:
Atpažinti, kad pakliuvai į aklavietę. Dažniausiai tam reikia pauzės: puodelio arbatos, pasivaikščiojimo, trumpų atostogų, aplankyti draugą (-ę), gal tėvus... Tai turėtų būti vieta, erdvė ir laikas, kai galiu būti savimi ir su savimi. Neteisti savęs. Teisimas ir vertinimas sustabdo. Geriau klausti savęs, ko gi noriu iš tiesų.
Su kuo nors pasitarti. Tai nereiškia – paklausti patarimo. Kai tariuosi, gaunu kitų žmonių, kaip veidrodžių, to paties dalyko atspindžius. Prasiplečia perspektyva, galiu kiek kitaip reaguoti ir matyti.
Psichologė Vilija Girgždytė
