Ar žmogus, sergantis nepagydoma chroniška liga, gali galvoti apie juoką? Būtent taip pasielgė amerikietis žurnalistas Normanas Kuzinsas, kuriam juokas padėjo išvengti mirties, rašo „Le temps“.
Maždaug1970 metais Normanas Kuzinsas sužinojo, jog serga sunkia sąnarių liga - spondiloartritu. Prognozė buvo negailestinga: skausmai ir praktiškai garantuota mirtis po kelių mėnesių.
Normanas Kuzinsas nusprendė palikti ligoninę ir likusias dienas praleisti kaip galima linksmiau. Jis paskyrė sau kasdienes netramdomo juoko dozes, kurias gaudavo skaitydamas humoristų kūrinius, žiūrėdamas brolių Marksų filmus bei slapta kamera nufilmuotus vaizdus. Iš pradžių beprotiškas juokas jam atstodavo morfijų, slopinantį skausmus. Ir palaipsniui, nepaisant gydytojų prognozių, vyriškis pasveiko.
Mokslininkai buvo apstulbę. Normanas Kuzinsas tapo Konektekuto medicinos draugijos garbės prezidentu ir gavo Jeilio universiteto medicinos fakulteto diplomą. Mirė jis sulaukęs 84-erių, 1990 metais.
Naudingas sveikatai
Normanas Kuzinsas - ne pirmas žmogus medicinos istorijoje, išsigydęs nepaaiškinamu būdu. Galima būtų sakyti, kad jo paslaptis slypi visai ne juoko procedūrose, bet valios stiprybėje, kuri leido kasdien tokias procedūras atlikti.
Tačiau greičiausiai ir pats juokas turi teigiamą poveikį, - mano psichoneuroimunologai. Ši disciplina, kurios vienas iš įkūrėjų buvo Normanas Kuzinsas, tyrinėja smegenų ir endokrinininės bei imuninės sistemų tarpusavio ryšį. Remiantis tyrimais, buvo prieita prie išvados, kad 20 minučių juoko per dieną - puiki priemonė apsisaugoti nuo ligų ir sustiprinti širdį. Šis teiginys išpopuliarėjo visame pasaulyje, o 1995 metais Indijoje gydytojo Manado Katarijaus iniciatyva atsiradę „juoko klubai“ pradėjo kurtis netgi Šveicarijoje.
Idėja, kad juokas naudingas sveikatai, nėra nauja - ji žinoma dar nuo antikos laikų. Tačiau ji nepajėgė nusverti juoko priešų, kurie rėmėsi išimtinai sveika sąmone, pamokymų. Šiandien mokslas jau patvirtina, kad senolių intuicija jų neapgaudinėjo. „Homo ridens“
Juokas ne tik teigiamai veikia žmogų, bet yra universalus kultūrine prasme: antropologai tvirtina, kad nėra nė vienos žmogiškosios būtybės, kuri nepažintų juoko. Jie net pateikia pavyzdžių, jog kai kuriose gentyse sugebėjimas juoktis yra būtina vado savybė.
Amerikiečių evoliucionistas Džeimsas E. Keronas savo straipsnyje, publikuotame 2002 metais leidinyje „The International Juornal of Humor Research“, teigia, kad juokas turėjo didelę reiškmę žmogaus evoliucijoje. „Tie individai, kurie mokėjo šypsotis ir leisti garsus, charakterizuojamus kaip juokas, adaptacine prasme buvo pranašesni: šypsena ir juokas suteikdavo žmogui daugiau šansų išgyventi.“
Čia kalbama ne apie homo ridens sveikatą, o apie jo sugebėjimą gyventi visuomenėje. Kad suprastume šią taisyklę, įdomu žvilgtelėti į beždžiones, vieninteles būtybes pasaulyje be žmogaus, sugebančias juoktis.
Gibono juokas
Pasekime beždžionės šypseną. Olandas Janas von Hofas, gibonų žinovas, išstudijavo jų mimiką iš šypsenas. Ką gibonas daro? Jis rodo dantis, kas galėtų reikšti, jog jam kažkas nepatinka. Tačiau iš tiesų tokia mimika - ritualizuota agresyvios mimikos forma - jis naudojasi kaip balta vėliava.
Atvira beždžionių burna - tokią tipiška miną galima stebėti tuomet, kai jos nerimtai pešasi ar vaikosi viena kitą. Čia jų tikslai taip pat gali būti neteisingai išaiškinti, tačiau iš tiesų beždžionės tarsi nori pasakyti: „Žiūrėk, aš tave gaudau, bet tai tik juokais!“
Kitaip tariant, juokas, kaip ir kitos ritualizuotos elgesio formos, padeda palaikyti trapią pusiausvyrą grupėje, kurios nariai blaškosi tarp dviejų pozicijų: pavojaus ir taikumo demonstravimo. Kai kurie mokslininkai netgi tvirtina, kad juokas tam tikra prasme parengė sąlygas kalbai atsirasti.
Tačiau ar iš tiesų beždžionės juokiasi? Na, bent jau ne taip kaip mes. Džeinė Gudal, šimpanzių žinovė, pažymėjo, kad pastarųjų juokas visada susijęs su kutenimu ar kitomis kūnų kontaktų formomis. Be to, beždžionės nepažįstamas „antrinis juokas“, iššauktas kažkieno kito juoko.
Nepaisant žmogaus ir beždžionės mimikos panašumų, toks juokas, kaip mes jį suprantame, būdingas tik žmogui. Jis evoliucionavo kartu su kalbos vystymusi, po truputį išsilaisvindamas iš savo pirminės funkcijos ir įgaudamas daugybę reikšmių.
Dar Ciceronas pažymėjo, kad juokas - tai viliojimo instrumentas, tačiau kartu ir ginklas, galintis sąlygoti socialinę mirtį. Platonas pasmerkė pašaipą, tą „beprotiškumo grimasą“, galinčią sukelti savikontrolės praradimą.
Viduramžiais juokas laikytas velnio instrumentu. Tokį požiūrį mes aptinkame net paties populiariausio šių laikų juoko teoretiko Anri Bergsono darbuose, tačiau pagrindinė jo paties mintis yra kita. Pasak jo, juokas dalyvauja socialinio gyvenimo reguliavime, stodamas skersai kelio inertiškumui ir nerangumui, kurie kelia pavojų harmoningam gyvenimui kolektyve.
Pasijuokti galite ir jūs ;)
