Kaip šviesiaplaukiai žmonės galėjo išlikti evoliucijos metu, mokslininkams - vis dar mįslė.
Amerikiečių antropologas pateikia intriguojančią versiją: jau prieš 15 tūkstančių metų šviesiaplaukės, mėlynakės moterys turėjo didesnį pasisekimą tarp vyrų.
Antropologas Peteris Frostas savo išvadas aiškino taip: besibaigiant paskutiniam ledynmečiui prieš 10.000-15.000 metų šaltose Europos stepėse gyvūnijos liko vis mažiau.
Ne itin geriems medžiotojams darėsi vis sunkiau parūpinti mėsos, nemažai vyrų ir visai nebegrįždavo iš medžioklės.
Dėl šios priežasties blondine būti „apsimokėjo“: daugiau nei viena partnere negalintys pasirūpinti vyrai rinkdavosi moteris, kurios labiausiai išsiskiria iš kitų.
Dėsninga, jog tai buvo moterys dėl genų mutacijos turėjusios šviesią odą, šviesius plaukus ir mėlynas akis. Tik dėl tokios „seksualinės selekcijos“ šviesiaplaukiai mėlynakiai galėjo išsilaikyti ir paplisti žmonių populiacijoje, mano Frostas.
Hipotezė, kurią antropologas paskelbė 2006 metais, lyg ir patvirtina tradicinius stereotipus apie blondines. Kalbant apie mėlynas akis, iš tiesų buvo vienas mutacijos atvejis, kurį aprašė ir Frostas: danų genetikai nustatė, kad prieš 6000-10.000 metų labai pakito už plaukų spalvą atsakingas genas.
Dėl šios priežasties gimė žmogus mėlynomis akimis, iš jo ir kilo visi mėlynakiai - iš viso dešimtadalis žmonijos. Manoma, kad šis visų mėlynakių protėvis gyveno Artimuosiuose Rytuose arba šiaurės vakariniame Juodosios jūros regione.
Tačiau tolimesnės genų analizės parodė, kad blondinių/-ų evoliucijos istorija nebuvo tokia paprasta. Žmogaus evoliucijos metu ne kartą buvo mutavęs rusvus plaukus lemiantis genas, teigia Maxo Plancko instituto mokslininkas Markas Stonekingas.
Pirmosios tokios mutacijos įvyko jau prieš 20.000-40.000 metų. Ir jau modernaus Europos žmogaus, neandertaliečio, laikotarpiu - kur kas anksčiau prieš ledynmečio pabaigą - pasitaikydavo individų rusvai šviesiais plaukais.
Mokslininkai nustatė, kad šviesius ar rusvus plaukus lemia genas MC1R. Šiuolaikinis žmogus iš viso turi daugiau nei 70 per skirtingas mutacijas atsiradusių šio geno variantų.
Šis genas užprogramuoja melanocitų baltymų molekulių sudėtį. (Melanocitas yra tam tikra žmogaus odos ląstelė, atsakinga už pigmento gamybą ir lemianti šviesesnę ar tamsesnę odos ir plaukų spalvą).
Vis dėlto mokslininkams vis dar lieka mįslė, kaip šviesią odą ir plaukus turintys žmonės galėjo išlikti per dešimtis tūkstančių evoliucijos metų, įvertinant tai, kad tokio tipo žmonės yra mažiau atsparūs ultravioletiniams spinduliams ir šimtą kartų labiau rizikuoja mirti nuo odos vėžio nei tamsaus gymio žmonės.
Gyvenant po karšta Afrikos saule šviesų gymį lemiančios genų mutacijos vėl išnykdavo evoliucijos metu. Viskas pasikeitė, kai šiuolaikinio žmogaus protėviai prieš 70.000-45.000 metų paliko Afriką ir pradėjo apsigyventi Azijoje ir Europoje.
Vidutinėse platumose šviesi oda nebebuvo trūkumas. Šviesaus gymio žmonės pakako nedideli kiekio saulės šviesos svarbaus vitamino D3 gamybai. Dėl to turintys šviesios odos geną Europoje ir Azijoje galėjo įsitvirtinti ne blogiau nei tamsiaodžiai, teigia dermatologas Jonathanas Reesas.
Mokslininkas nelinkęs tikėti Frosto „seksualinės selekcijos“ teorija. Anot jo, ne visi šviesiaodžiai turi šviesius plaukus - tai tik vienas iš galimų plaukų spalvos variantų.
Kaip ten bebūtų, blondinės/-ai žmonijos istorijoje lieka egzotiška išimtimi: tik vienas iš penkiasdešimties žmonių yra šviesiaplaukis.
