Bene daugiausia dėmesio vegetarizmui skiria dietologai ir medikai, leisdamiesi į begalinius ginčus, ar tai sveika, ar žalinga sveikatai. Šiuo reiškiniu susidomėjo ir psichologai, tiesa, kitu aspektu.
Vis daugiau žmonių atsisako mėsos produktų ir pereina prie vegetarinės mitybos. Tiesa, mitybos įpročius daug kur lemia kultūrinė aplinka, tradicijos. Indijoje beveik kas antras gyventojas – vegetaras. Europoje vegetariškiausi – britai. 2006 m. duomenimis Didžiojoje Britanijoje beveik 4 milijonai (6 procentai visų šalies gyventojų) yra vegetarai, o raudonos mėsos visiškai nevartoja kas dešimtas britas. Londono prekybos centruose nesunkiai rastumėte ne tik vegetariškų dešrelių, bet ir vegetariško šunų maisto. Vis tik Britanijoje mėsos atsisakymas mažai ką turi su šimtametėmis tradicijomis – čia didžiausias jo bumas prasidėjo pasėjus paniką dėl įsisiūbavusių galvijų kempinligės protrūkių.
Apibendrinant mokslinius tyrimus, pastebimos tendencijos, kad beveik 80 procentų vegetarų mėsos atsisakė galvodami apie naudą savo sveikatai. Didžioji dauguma vegetarų kaip vieną svarbiausių priežasčių mini ir moralines paskatas, kai svarbu žinoti, jog nepalaikai ir neprisidedi prie gyvūnų žudymo.
Šios abi populiariausios priežastys gali skambėti nekaltai ar net tauriai. Vis tik po plačiu ir spalvingu sveikatos skėčiu dažnai slypi ir siekis sulieknėti, pakoreguoti savo netobulą figūrą. O čia jau kaip ledas prieš skaisčią pavasario saulę ima tirpti riba tarp sveikuoliškumo ir liguistumo. Pasitaiko, kad net už kilniausių pasisakymų apie gyvūnų teises slepiasi sąmoningas ar neįsisąmonintas noras atsikratyti taip nenorimų kilogramų.
Vegetarizmas kaip polinkis į valgymo sutrikimus
Vienas valgymo sutrikimams būdingų požymių – kaltės jausmas pavalgius. Ištyrus vegetares studentes paaiškėjo, kad jos pavalgiusios kur kas dažniau dėl to graužia save nei jų kolegės, valgančios ir mėsą. Vegetarės dažnai labiau suinteresuotos lieknomis linijomis ir tam dažniau pasitelkia vidurius laisvinančius vaistus ar maisto papildus. Tarp vegetarių taip pat dažnesni sekinantys fiziniai pratimai, kai lekiama pabėgioti siaučiant pūgai, karščiuojant ar nepaisant skaudžiai patemptos sausgyslės.
Mėsos nevalgantys studentai daugiau laiko praleidžia galvodami apie savo svorį ir mitybos ypatumus. Vegetarai, lyginant su mėsėdžiais, žymiai dažniau atsako, jog, turėdami galimybę, visą savo dienos racioną pakeistų viena, mitybos poreikius patenkinančia, tablete.
Nuo nekontroliuojamo persivalgymo tiek paaugliai, tiek suaugę vegetarai kenčia keturis kartus dažniau nei visavalgiai. Turkijoje ir Australijoje atlikti tyrimai rodo, jog jauni vegetarai kur kas labiau susirūpinę savo išvaizda, nei visavalgiai bendraamžiai. Kartu šie jaunuoliai linkę leistis į sveikatai pavojingus mitybos eksperimentus: tikriausiai esate girdėję apie kopūstų, obuolių dietas, kai savaitę ar ilgiau valgomas tas pats maisto produktas, ar dar ekstremalesnes, kaip vadinamoji Miegančiosios gražuolės dieta, kai dienų dienas stengiamasi tiesiog pramiegoti.
Suomijos mokslininkai savo tyrime dalyvauti kvietę suomes moteris, pastebėjo, kad tarp sergančiųjų depresija, būtent vegetarės pasižymi sunkesnėmis jos formomis. Suomės vegetarės, lyginant su mėsą valganšiomis tautietėmis, pasižymi ir žemesniu pasitikėjimu savimi.
Vegetarizmas pats savaime jokiu būdu nėra valgymo sutrikimas. Vis gi radikalus mėsos atsisakymas gali signalizuoti apie didesnę riziką, kad toks sutrikimas gali išsivystyti. Kraštutinis tam tikrų maisto rūšių vengimas, ypač kai kalba eina apie kaloringesnį maistą, pagrįstai įtraukiamas tarp nervinės anoreksijos diagnozavimo kriterijų. Svarbu pabrėžti, kad anoreksijai būdingas visas požymių spektras: ji niekuomet negali būti diagnozuojama sveikam žmogui, kuris nutarė būti vegetaru. Kilus įtarimams dėl nervinės anoreksijos, rekomenduojama atkreipti dėmesį ir į šiuos požymius:
• Ryškus svorio kritimas;
• Nuolatinis domėjimasis svoriu, maistu, kalorijomis, maisto riebumu ir dietomis;
• Dažni komentarai apie savo storumą ar viršsvorį, nepaisant krintančio svorio;
• Nerimavimas dėl galimo svorio priaugimo;
• Alkio neigimas;
• Mitybos ritualų susidarymas (pvz., maistas valgomas tam tikra tvarka, ilgai kramtoma, maistas perdėliojamas lėkštėje ir t.t.);
• Nuolatinis situacijų, susijusių su maistu vengimas;
• Sekinantis, nelankstus sportavimo režimas – nepaisant oro sąlygų, nuovargio, ligos ar susižeidimų – vadovavimasis poreikiu “sudeginti" suvartotas kalorijas;
• Atsiribojimas nuo draugų ir mėgstamos veiklos („Valgymo sutrikimų centro“ informacija).
Moralusis vegetarizmo veidas ir paradoksalioji mėsa
Antra pagal dažnumą mėsos atsisakymo priežastis – moraliniai principai, siekis neprisidėti prie žiaurumų žudant gyvūnus maistui. Psichologijoje vyrauja nuomonė, jog teigiama nuostata į gyvūnus yra susijusi su teigiamu požiūriu į žmones, gebėjimu įsijausti į jų požiūrius bei būsenas, jas suprasti. Ir atvirkščiai: Denverio universiteto profesorius Frank Ascione su kolegomis net kelių tyrimų rezultatais grindžia teiginį, kad žiauriai su gyvūnais besielgiantys asmenys yra linkę tokius žiaurumus perkelti ir į santykius su vaikais ar moterimis. Nejaučiantis gyvūno patiriamų kančių asmuo sunkiau geba suvokti ir kito žmogaus skausmą.
Mokslininkai jau yra aptikę smegenų sritis, kurios aktyviai veikia įsijaučiant į kito gyvo padaro būsenas. Pernai jungtinė Europos mokslininkų komanda atliko tyrimą, kur mėgino palyginti, kaip šios sritys veikia vegetarų ir mėsėdžių galvose, kai jie stebi gyvūno ar žmogaus skausmą. Pastebėta, kad už įsijautimą į kito jausmus atsakingos zonos vegetarų smegenyse stebint kito skausmą veikia aktyviau. Tai taip pat galioja žiūrint tiek sužeisto paršelio, tiek kelį nusibrozdinusio berniuko nuotraukas.
Tačiau vieni žmonės gaili gyvūnų ir tampa vegetarais, o kiti irgi jų gaili, bet... Kaipgi atsisakysi cepelinų su spirgučiais?! Jei jaučiatės panašiai, jūs ne vienas. Pasaulyje daugybė žmonių jaučia tokius dviprasmiškus jausmus, bet toliau valgo mėsą. Toks reiškinys net turi savo pavadinimą – mėsos paradoksas. Tokios situacijos automatiškai kelia įtampą, valgymas tampa nebemalonus ir žmogus nebūtų žmogus, jei nesiektų tos įtampos atsikratyti, viską kažkaip išspręsdamas. 2010 metais Kento universitete atliktas tyrimas atskleidė, jog įtampos dažnai atsikratoma tiesiog neigiant, jog mirtis gyvūnui sukėlė kančią. Tyrimui vadovavęs daktaras Loughanas teigia, jog iškilus būtinybei keisti savo elgesį (nebevalgyti mėsos) ar pakoreguoti savo moralines nuostatas, didžioji dauguma pasirenka pastarąjį kelią. Atsisakyti skanių patiekalų nėra lengva, tad paprasčiau tampa pakeisti požiūrį į tai ir sėstis prie stalo ramia sąžine. Dažnai taikoma paradokso sprendimo taktika vadinama tyliuoju neigimu, kai vengiama bet kokių minčių apie tai, kad ant stalo garuojanis kepsnys kažkada buvo kiaulė, o vištienos maltinukai – višta. Vienas iš bitlų Polas Makartnis yra pasakęs, kad jei skerdyklų sienos būtų stiklinės – kiekvienas taptų vegetaru. Vis tik masinio vegetarizmo būtų galima tikėtis tik jei tos įstiklintos skerdyklos akis badytų stovėdamos tiesiai po namų langais. Kitu atveju viršų greičiausiai ir toliau imtų visagalis neigimas.
Intelektualieji vegetarai
Prieš kelis metus plačiai nuskambėjo britų tyrimas, kuriame susietas asmens intelektas vaikystėje ir vėliau pasirinkta vegetarinė mityba. Mokslininkai dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išmatavę daugiau nei 8000 dešimtmečių britų intelektą, po dvidešimties metų pasiteiravo apie jų mitybos įpročius. 366 iš jų atsakė esantys vegetarais. Palyginus dabartinių vegetarų ir mėsėdžių intelekto koeficientus vaikystėje paaiškėjo, kad vegetarų vyrų intelekto koeficientas vidutiniškai buvo 106, tuo tarpu ne vegetarų 101. Moterų atitinkamai 104 ir 99, vegetarų naudai.
Šiam tyrimui vadovavusi Catharine Gale teigia, kad, turint galvoje, jog vegetarai rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, galima mėginti paaiškinti, kodėl aukštesnio intelekto vaikai vėliau rečiau varsto kardiologų kabinetų duris.
Vis tik, anot šio tyrimo autorių, aišku tiek, kad protingesni vaikai užauga labiau savo sveikata besirūpinančiais individais, kurie apmąsto daugiau gyvenimo būdo, o kartu ir mitybos galimybių. Tačiau klausimas, kiek pati vegetarinė mityba gali veikti intelektą, – vis dar lieka neatsakytas. Nors Nobelio literatūros premijos laureatas prisiekęs vegetaras Bernardas Šo dar 19 amžiuje karštai teigė, jog neįmanoma, kad jo erudicijai peno suteiktų karvės.
Intelekto ir vegetarizmo, kaip sveikesnio gyvenimo būdo, tiesioginį ryšį kritikuoja evoliucinės psichologijos šalininkai, kurie sako, kad intelektualesni žmonės tiesiog linkę elgtis kitaip nei dauguma. Ir tai visai nebūtinai susiję su domėjimusi sveika mityba ar širdies ligų prevencija. Trumpam įsivaizduokite akmens amžiaus bendruomenę, kur kiekvienam svarbu gauti pakankamai šaknelių, riešutėlių, ar sumedžiotos mėsos, kad prasimaitintų pats, o idealiu atveju ir savo palikuonių gerove pasirūpintų. Nuolatinį priėjimą prie šių išteklių galėjo užtikrinti priklausymas grupei. O grupei priklausysi tik būdamas į juos panašus. Didžiulė bausmė, jei tave atskiria nuo grupės, o kartu ir nuo bendrų maisto išteklių. Taip likus vienam sumedžioti žvėrį vakarienei gali būti labai sunku. Papasakota supaprastintai, tačiau nėra abejonių, kaip galingai toks priklausymo grupei mechanizmas tūkstančius metų veikė žmones. Jo reikšmė nė kiek neblėsta ir dabar. Vis tik kuo intelektualesnis asmuo, tuo didesnė tikimybė, kad reikalingais resursais jis galėtų apsirūpinti ir savarankiškai nepriklausydamas ar ne taip glaudžiai priklausydamas vienai ar kitai grupei. Toks žmogus gali sau leisti būti nesuprastas daugelio kitų ir atstovauti tuos kelis procentus šalies vegetarų. Ir kaip tik, kaip teigia belgai Kobe Milletas ir Zygfridas Devitas, aukštesnio intelekto žmonės dažnai sąmoningai siekia išsiskirti: paklausus jų „Ar nustotumėt dėvėti tam tikro stiliaus drabužius, jei panašiai imtų rengtis ir kiti?“ dauguma intelektualų atsako „Taip!“. Kitų tyrimų rezultatai atskleidžia, kad kuo aukštesnis intelektas, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus yra ateistas ar laikosi netradicinių politinių pažiūrų.
Maistui išrankūs ne tik vegetarai
Savo pažįstamų rate nesunkiai galime atrasti gausybę įvairiausių produktų nemėgstančių žmonių: vienas negeria pieno, kitas nevalgo grybų, svogūnų, nemėgsta bananų ar nepakenčia žuvies. Dalis vegetarų taip pat nevalgo mėsos ne dėl to, kad jiems virpa širdis pagalvojus apie gyvūnų skausmą. Jie nemėgsta mėsos. Jiems tiesiog neskanu.
Tarp vaikų dažnai pasitaikantis valgymo sutrikimas – baimė valgyti dar niekad neragautą maistą. Ištyrus europiečius dvynius pastebėta, kad tokia baimė dažnai gali būti ir genetiškai paveldima, nes paprastai būdinga abiems dvyniams. Vis tik vienareikšmių atsakymų, kaip susiformuoja tokios baimės, mokslininkai dar neranda. Ramina tai, kad didžioji dauguma vaikų iš šios baimės išauga.
Kita prielaida apie žmonių skonių skirtingumą paremta duomenimis, kad mūsų skonio receptoriai išties skiriasi. Lygiai taip, kaip skiriasi regos aštrumas, taip ir skoniai: dalis žmonių išvis naujaučia kartumo, o dalis jaučia jį labai labai stipriai. Tad visai natūralu, kad pastarieji tiesiog negali pakęsti kavos, alaus ar juodo šokolado.
Nevalgyti tam tikrų maisto produktų gali paskatinti ir liūdni vaikystės potyriai. Nevilties apimtų tėvų bandymai kažką sumaitinti prievarta, grasinant, kad nesuvalgius pagrindinio patiekalo nebus deserto ar tiesiog nebus galima pakilti nuo stalo, dažniausiai tik pablogina situaciją. Kitą kartą ant stalo vėl garuojanti grikių lėkštė neatrodo nė kiek labiau gundančiai, o tik signalizuoja, kad viskas ir šįsyk baigsis pykčiais. Tokiais atvejais gelbsti universalūs ginklai – atkaklumas ir kantrybė. Tyrimais nustatyta, kad dažnai vaikams gali prireikti bent 15 paragavimų, kol jie pamėgsta naują produktą. Deja, tėvų kantrumo atsargos dažnai išsenka anksčiau.
Norint greitesnio rezultato, čia galima atrasti plačias erdves kūrybiškumui. Įprasti valgyti nemylimą, bet reikalingą maistą kartais padeda jo maišymas su mėgstamais produktais. Daržoves galima apibarstyti cukrumi, jei taip jos tampa nors kiek patrauklesnės. Ilgainiui cukraus kiekį po truputį mažinant jo galima visai atsisakyti. Juk labai panašiai įprantame gerti kavą. Retas kuris pradeda nuo labai stiprios juodos kavos be cukraus. Ir tik vėliau, išgėrę ne vieną ir ne du puodelius, norime vis stipresnės kavos. Skonio receptoriai prisitaiko taip, kad silpnosios kartumo praktiškai nebejaučiame, ji tampa ko ne beskonė. Šis fenomenas svarbus tiems, kurie jaučia, kad suvartoja per daug druskos, dar skambiai vadinamos baltaja mirtimi. Amerikiečių mokslininkas Beauchampas ir jo kolegos dar prieš 30 metų savo tiriamiesiems apribojo per dieną suvartojamos druskos kiekį. Po penkių mėnesių tokio eksperimentavimo, tyrimo dalyviai mieliau valgė mažiau nei įprasta druskos turinčius patiekalus – visi kiti atrodė tiesiog per sūrūs. Ta pati schema galioja ir stengiantis mažinti cukraus kiekį arbatoje ar kitus nelabai pageidaujamus, bet vis dar taip mėgstamus produktus. Paeksperimentuokite ir jūs. Nustebsite, koks lankstus yra skonis.
