Sutik, šiandien gyvenimas be interneto vargu ar įsivaizduotinas? Kaip teigia knygos „Kartu atskirai“ autorius, per porą dienų tinkle sukaupiamas informacijos kiekis prilygsta tam, kiek žmonija „sukūrė“ nuo seniausių laikų iki mūsų amžiaus pradžios – 5 eksabaitams (EB). Susidoroti su šia informacijos srove, ją prafiltruoti ar net plaukti pasroviui neįmanoma, įsitikinęs žurnalistas ir interneto kritikas iš Vokietijos Carstenas Görigas.
Jam savo knygoje „Žmogus be sienų“ antrina psichologas Raineris Funkas. Jis nuolat kartoja, kad laisvė internete yra apgaulinga. Užuot kaip anksčiau, susitikę su draugais, mes jiems rašome žinutes socialiniuose tinklapiuose, vietoj to, kad bendrautume akis į akį, siunčiame naujienas „Twitter“. Mūsų pranešimas vis trumpėja, jo turinys – skurdėja, tapatybė virsta informacijos šaltiniu, betarpiškas bendravimas persipina su virtualiu, o visuomenė svetimėja... „Kiekvienas nori turėti galimybę greitai ir paprastai susisiekti su draugais, bet niekas nenori būti susisaistęs“, taip pagrindinį interneto pavojų apibūdina R. Funkas. Panašiai mano ir C. Görigas, už kurį kalba vien knygos pavadinimas, tačiau jo radikalus požiūris atskleidžia ir grėsmingesnius aspektus.
Monstrai puola
Iš pirmo žvilgsnio jo sąmokslo teorija gali stebinti. Juk kas čia blogo? Mes ir toliau bendraujame su draugais, kurie gyvena už tūkstančių kilometrų nuo mūsų, susirandame trūkstamą informaciją per keletą minučių ar sekundžių, ir daugiau nebereikia tupėti bibliotekoje ir palenkus nugarą vartyti dulkėtus archyvus. Be to, visa tai nemokamai ir veikia 24 valandas per parą.
Nemokamai? Gal juokauji? Perklausia Görigas. Jo įsitikinimu, už plataus nardymo internete galimybių, bendravimo socialiniuose tinklapiuose ir apsipirkimo internetinėse parduotuvėse, slepiasi žiaurus ir apgalvotas išskaičiavimas. Autorius mano, kad tiekėjų galvose tik viena – kaip uždirbti daugiau pinigų. Šiaip autorius nėra linkęs visko piešti vien niūriomis spalvomis ir neneigia interneto bei socialinių tinklų privalumų apskritai bei suvokia, kad progreso neįmanoma sustabdyti, tačiau C. Görigas pabrėžia, kad yra sunku objektyviai įvertinti, kokią riziką kelia „Google“, „Facebook“, „Twitter“ ir pan.
Pats didžiausias pavojus, jo nuomone, dar nėra tiksliai įvertintas, čia jis užsimena apie tinklo gigantų priėjimą prie mūsų asmeninės informacijos. Žurnalisto piešiamas paveikslas primena apokalipsę – gigantiškuose duomenų centruose, mirksint tūkstančiams lempučių, piktavalių interneto koncernų kompiuteriai veikia išvien, jie lygina, kompiliuoja ir į vieną krūvą sudeda mūsų duomenis, kuriuos taip paslaugiai jiems pateikėme. Amžius, gaunamos pajamos, profesija, hobiai, laisvalaikio praleidimo būdai, seksualinė orientacija, draugai, pomėgiai, banko sąskaita, kreditinės kortelės numeris, svajonės ir fantazijos – viską be vargo gali išsiaiškinti informaciniai monstrai.
Nuolatinis vartotojas
Kiekvienas virtuliai aktyvus žmogus, kaip sako Görigas, virsta realybės šou dalyviu. „Pati intymiausia informacija saugoma „hyper“ duomenų bazėse, kurių tikslas – gauti dar daugiau pelno pagrindiniams interneto žaidėjams. Negi galima tikėtis, kad visa tai veiks mūsų interesų labui?“. Vienas iš recenzentų, taip pat palaikantis savo kolegos nuogąstavimus, rašo apie „perkąstą vartotoją“, kurį galima atvaizduoti dvejetainėje sistemoje. Savaime suprantama, taip atsiranda galimybė tokiu vartotoju manipuliuoti. Ir gerai būtų, kad jei tik vartojimo rinkos tikslais (teigiama, kad toks yra „tinklo monopolininkų idealas“).
Tačiau vien pats žodžių junginys „tinklo monopolininkų idealas“ skamba keistai. Apie kokią monopoliją galime kalbėti, jei tinkle vienu metu sėdi milijonai žmonių? Jei programos ir paieškos sistemos, tiekėjai ir tinklalapiai, informaciniai portalai, interneto parduotuvės ir net socialiniai tinklalapiai nuolat konkuruoja tarpusavyje? Jei kiekvienas mūsų renkasi, ar pateikti tinkle asmeninio pobūdžio informaciją, ar pasilaikyti ją sau? Ir jei kiekvieną sekundę turime galimybę išjungti kompiuterį, ir viskas?
Būtent pastarajam veiksmui ir kviečia dar vienas knygos „Kartu atskirai“ recenzentas. „Tinklo narkomanų“ ši knyga, be abejo, nepakeis, bet kitus žmones gal ir apsaugos nuo priklausomybės nuo interneto. „Apakę nuo jaudulio, naivūs vartotojai galiausiai turi suprasti, su kuo turi reikalą ir kokie ekonominiai interesai į juos taikosi“, – kviečia kritikas. Tačiau kaip vertinti jo mintis, jei pats, užuot išspausdinęs straipsnį knygoje ar laikraštyje, jis pasirinko interneto terpę?
V. Karimovas
