Neretai tėvai nerimauja dėl to, kad jų vaikas yra drovus, susivaržęs ir jaučia įtampą bendraudamas su kitais vaikais ar suaugusiais.
Dažnai atsitinka ir taip, kad patys tėvai labiau pergyvena dėl to, jog jų vaikas yra drovus, nei pats vaikas. Labai daug tėvų nori matyti savimi pasitikinčius, drąsius ir lyderiaujančius vaikus, todėl jiems sunku susitaikyti su tuo, kad jų vaikas gali ir neturėti šių savybių.
Drovumas ne taip jau ir retai prilyginamas nesėkmei ir traktuojamas kaip nepriimtina asmenybės savybė, nors iš tikrųjų nė kiekvienas vaikas nori būti dėmesio centre ir ne kiekvienam to reikia. Ir drovūs vaikai gali jaustis laimingi, turėti draugų ir džiaugtis gyvenimu.
Drovumas yra daugeliui iš mūsų pažįstamas jausmas – susidūrę su naujomis, nepažįstomis socialinėmis situacijomis neretai jaučiamės nejaukiai, išgyvename įtampą ir susivaržymą. Kasdieniame gyvenime taip pat susiduriame su daugybe žmonių, kurie mažiau ar daugiau kažko drovisi ir bijo.
Tai, jog žmogus kažko drovisi, galime atpažinti iš jo žemyn nuleisto arba kažkur į šalį nukreipto žvilgsnio, verbalinio ir fizinio uždarumo. Jo balsas gali būti tylus arba drebėti. Žmogus vengia tiesioginio akių kontakto, jis bąla arba raudonuoja.
Drovumas kaip baimės reakcija į naujus suaugusius atsiranda dar kūdikystėje, tačiau sąmoningai vaikas pradeda suvokti savo drovumą, o tuo pačiu ir jo keliamus nepatogumus, tik sulaukęs ketverių-penkerių metų. Tai yra pakankamai sudėtingas jausmas, kuris kartu apima baimę ir interesą, įtampą ir malonumą.
Svarbu vaiko drovumą atskirti nuo dviejų panašių emocinių reakcijų – atsargumo ir socialinio atsiribojimo. Atsargiam, budriam elgesiui (pvz., kai kūdikis išsigąsta nepažįstamų žmonių) nėra būdinga emocinė ambivalencija. Drovumas pasižymi labai ryškiai išreikšta ambivalencija: vaikas tuo pačiu metu ir nori bendrauti (arba kažko paprašyti ir pan.), ir bijo, nesiryžta.
Drovumui taip pat būdinga įtampa. Tuo tarpu socialiai atsiriboję vaikai neišgyvena jokios įtampos – jie tiesiog labiau mėgsta vienatvę ir socialinės interakcijos neteikia jiems tiek pasitenkinimo, kiek jų bendraamžiams.
Kodėl vieni vaikai yra labiau drovūs, nei kiti? Kaip ir daugumą psichologinių savybių, drovumą apsprendžia ir prigimtis, ir aplinka.
Daugelis mokslinių duomenų patvirtina, kad didelę įtaką turi paveldimumas arba temperamento skirtumai. Įvairūs tęstiniai asmenybės raidos tyrimai rodo, jog socialinis pasyvumas ir susivaržymas išlieka sąlyginai pastovūs gyvenimo eigoje.
Tačiau nereikėtų nuvertinti ir aplinkos įtakos. Tėvai ir jų auklėjimo stilius taip pat nemažai prisideda prie to, kaip vaikas jausis ir reaguos į vienas ar kitas socialines situacijas. Vieni tėvai nuo pat mažens skatina savo atžalų komunikabilumą, iniciatyvumą ir ryžtingumą, kiti, atvirkščiai, labiau pastiprina kuklumą ir santūrumą.
Tėvai neretai kreipiasi į specialistus dėl savo vaiko nedrąsumo ir drovumo. Juos gali neraminti tai, kad vaikas sunkiai adaptuojasi naujoje aplinkoje (pvz., vaikų darželyje ar mokykloje), nemoka išreikšti savo poreikių (pvz., bijo pasakyti auklėtojams, kad nori gerti ar į tualetą), neįsijungia į bendras veiklas su kitais vaikais. Drovumas iš tikrųjų gali kelti daug sunkumų vaikui.
Tačiau drovumas gali būti ir normali, adaptyvi reakcija į nepažįstamą situaciją. Kai vaikas susiduria su tuo, kas jam dar nėra pažįstama, jis kuriam laikui atsitraukia tam, kad susipažintų ir atgautų kontrolės jausmą.
Jei tėvai pastebi, kad drovumas kelia nemažai sunkumų jų vaikams, vertėtų atkreipti dėmesį į šiuos patarimus.
1) Svarbu suteikti vaikui galimybę išbandyti savo jėgas ir pajausti sėkmę. Padėti vaikui įveikti drovumą galima formuojant įvairias situacijas, kuriose vaikas gali išbandyti save ir pademonstruoti savo įgūdžius. Beje, pradėti reikėtų nuo paprastų situacijų, vėliau jos galėtų sunkėti (Pvz., pradžioje vaikas galėtų atsakyti „Labas“ jį kalbinančiam vaikui, vėliau pats užduoti jam klausimą, pirmam pradėti pokalbį su nepažįstamu vaikui ir pan.).
Svarbu, kad vaikas pajaustų, kad jis pats gali savarankiškai atlikti tam tikras užduotis. Drovus vaikas pradeda vengti daugumos situacijų tik todėl, kad neturėjo sėkmės jose patyrimo.
2) Nedrąsus vaikas turi rasti savyje teigiamų savybių ir pajausti savo reikšmingumą. Tėvai čia gali labai pagelbėti teikdami nuolatinį teigiamą dėmesį vaiko pasiekimams ir įvertinimams. Dažnai tenka išgirsti iš tėvų, kad jie stengiasi nuolat girti savo vaiką, bet jo elgesys nuo to nelabai keičiasi.
Paklausus už ką jie giria, paaiškėja, kad už labai gerą pažymį mokykloje, už gražų piešinį ir pan., t.y. giriama už pakankamai reikšmingus ir didelius pasiekimus. Vaikas, ypatingai jautresnis, turėtų būti nuolat giriamas ir skatinamas net už menkiausias pastangas.
3) Nereikėtų vaiko spausti ir nuolat nuvertinti jo dėl drovaus elgesio. Labai daug tokių vaikų nuolat girdi tokias frazes kaip „Kodėl tu toks susikaustęs?
Juk moki kalbėti, eik žaisk su kitais vaikais“, „Pasižiūrėk į Mantą – jis yra toks drąsus, bendraujantis, o tu čia vis prie mamos sijono prilipęs“, „Jeigu būsi toks nedrąsus, niekada neturėsi draugų“ ir pan. Šie tėvų žodžiai kelia vaikui dar didesnę įtampą. Vaikas jaučia, kad jis neatitinka tėvų lūkesčių, o tai jį verčia dar labiau nerimauti.
4) Svarbu, kad vaikas mokytųsi pats savarankiškai susidoroti su savo neigiamomis emocijomis ir frustracija. Pastebėta, kad netgi kūdikiai, kurių tėvai ne iš karto juos puldavo raminti, o leisdavo patiems kurį laiką susidoroti su mažomis nesėkmėmis ir nepatenkintais poreikiais, užaugdavo drąsesni ir ne tokie baimingi.
5) Dar labai svarbus dalykas – akcentuoti labiau sėkmes, o ne nesėkmes. Jeigu vaikui nepasisekė arba jis padarė klaidų, geriau neakcentuoti vaiko dėmesio ties šiais dalykais. Bet jeigu vaikas savarankiškai atliko nors ir labai paprastą dalyką, reikėtų labai jį pagirti už jį.
6) Patys tėvai turi tikėti tuo, kad vaikas sugebės įveikti savo neryžtingumą ir nedrąsumą ir sugebės atlikti įvairias užduotis savarankiškai. Nereikėtų iš anksto nuvertinti vaiko (pvz., „Aš net bijau pagalvoti, kaip tu eisi į penktą klasę, visai ten pražūsi“).
7) Nepainioti vaiko nerimo ir įtampos su tinginiavimu ir motyvacijos stoka. Mokytojams ir netgi tėvams gali atrodyti, kad vaikas nenori eiti į mokyklą, nes paprasčiausiai tingi. Tėvai turi būti jautrūs jų vaikų poreikiams ir sunkumams ir bendradarbiauti su kitais vaikui reikšmingais asmenimis (pvz., mokytojais) sprendžianti šiuos sunkumus.
8) Svarbu lavinti vaiko bendravimo ir socialinės komunikacijos įgūdžius. Bendravimo įgūdžiai gali būti išmokstami ir tobulinami. Tam gali puikiai pasitarnauti įvairūs būreliai, socialinių įgūdžių lavinimo grupės. Tačiau svarbu prisiminti ir tai, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas ir ne kiekvienam patinka būti lyderiu. Nė kiekvienas turi ir įgimtų potencijų tapti lyderiu. Svarbiausia, kad vaiko elgesys būtų adaptyvus ir padėtų jam susitvarkyti su jo raidos stadijos keliamais reikalavimais.
9) Tėvams taip pat gali būti naudinga pasitarti su specialistais – vaikų psichologais ir psichoterapeutais. Bendradarbiaujant su specialistu tikrai galima rasti būdų, kaip padėti vaikui išreikšti save, sustiprinti savo Ego ir atskleisti jame slypinčias potencijas.
Vaikų ir paauglių psichologė, psichoterapeutė Rima Breidokienė
