Klaidos – tai viena iš buvimo tėvais dalių, o drausmė – sritis, kurioje mes vėl ir vėl klystame. Drausmė yra viena iš labiausiai bauginančių užduočių.
Turime priimti aiškius, jautrius, toli siekiančius sprendimus, kai tuo pat metu jaučiamės pikti, susierzinę ar sutrikę. Tačiau šalia visų įmanomų klaidų, kurias galime padaryti, yra kelios, kurių reikėtų vengti.
1. Galvoti, kad vienas auklėjimo būdas tinka visiems.
Knygynuose lentynos lūžta nuo knygų apie vaikų auklėjimą, kurių kiekvienoje aprašytas pats geriausias – ir vienintelis – metodas. Draugai ir seneliai taip pat mėgsta pasakoti apie tai, kas jiems geriausiai tiko. Ir iš tiesų tokia vieno-visiems-tinkamo-būdo strategija atrodo labai žavi.
Tačiau kai kurie vaikai susijaudina, kai su jais griežtai kalbame, o kitiems tas visai nerūpi. Kai kurie sureaguoja po pirmo pasakymo, kitiems reikia tiek daug kartų kartoti, kad jūs netenkate vilties, jog jie kada nors supras. Kai kurie iškart klauso, ką jiems sakote, kitiems reikia laiko, kad jūs galėtumėte su jais susikalbėti.
Tai priklauso ne vien tik nuo temperamento, bet ir nuo amžiaus bei raidos ypatumų. 1-2 metų vaikui tiesiog būtina bandyti ribas, daryti viską, apie ką jūs nuolat ir nuolat primenate, kad negalima. 10-12 metų vaikas pradeda ginti savo nepriklausomybę nuo jūsų, kartais jus įžeidžiančiais būdais.
Ir nei vienas nesiruošia klausyti ilgos jūsų paskaitos. 1-2 metų vaiko sudrausminimas turi būti paprastas, tiesus ir greitas. 10-12 metų vaiką labiausiai paveiks bausmė, kai jūs neleisite susitikti su bendraamžiais. Tačiau nepaisant jūsų geriausių norų, abu šie vaikai greičiausiai toliau kurį laiką darys tą patį. Suprasdami, kokiame raidos etape yra jūsų vaikas, jūs galėsite parinkti taikliausius drausmės būdus ir išvengti nusivylimo.
2. Persistengti.
Kartais tėvus (dažniau – vieną iš tėvų) erzina paprasčiausias aktyvus vaikų elgesys, ir jie pradeda žarstyti bausmes, kurios labiau atspindi suaugusiojo nuotaiką, nei vaiko poelgį ar yra tiesiog neapgalvotos, pavyzdžiui: „Visą popietę būsi savo kambaryje“, kai jis turi kokių nors pavedimų ir jam reikia išeiti kartu su kitais vaikais. Bausmė turi atitikti prasižengimą, o ne jūsų nuotaiką. Be to, ją turi būti įmanoma įvykdyti, taip pat ji turi neturėti pasekmių broliams ir seserims, kurie niekuo nenusikalto.
Rimos šeimoje nusistovėjo taisyklė, kad, jeigu kuris nors vaikas pasielgia taip, kaip nederėtų (pavyzdžiui, šiurkščiai pasielgia su broliuku ar sesute), tėvai pasako: „Bus pasekmės“ (tokia frazė ypač gera viešumoje, nes aplinkiniams skamba visai nekaltai ir negrėsmingai). Metams bėgant sakinys sutrumpėjo iki žodžio „Pasekmės!“, tariamo tvirtu balsu, bet nešaukiant, suraukus antakius ir nutaisius rimtą žvilgsnį.
Jeigu vaikas toliau netinkamai elgiasi, jo laukia pasekmės, bet kol kas galima apie jas minutėlę pagalvoti. Kartais Rima ar jos vyras paklausia: „Kaip manai, kokios pasekmės galėtų būti?“ Įdomu, kad dažnai vaikai patys sau paskiria teisingą bausmę (pavyzdžiui, atsiprašyti brolio ar sesės ir leisti jam ar jai likusią dienos dalį pažaisti mėgstamu žaislu).
3. Nepakankamai stengtis...
Kartą vaikai žaidė smėlio dėžėje ir Joris staiga ėmė mėtyti smėlį į visus, kas tik aplinkui buvo. Moteris, kurį jį prižiūrėjo (galima pasakyti, kad priežiūrą ji vertino pakankamai laisvai), gana abejingai pasakė: „Jei nebaigsi mėtyti smėlio – bus bėdų“. Joris toliau sau svaidė smėlį, nes aiškiai žinojo, jog niekas jo nesustabdys.
Kartais šio tipo vaikai yra baudžiami, bet jie niekada dėl to nesijaudina. Tėvai pasakoja: „Aš iš jo atimu tą grojantį telefoną, bet jis susiranda kokį nors kitą žaislą“, arba: „Aš ją pasodinu ant kėdės ramybės pertraukėlei, bet ji ten pradeda žaisti“.
Auklėjimas neturi būti šiurkštus, tačiau, kad bausmė būtų efektyvi, reikia, kad būtų kažkas, ko jūsų vaikas nenorėtų, kad dar kartą įvyktų. Pavyzdžiui, galima neduoti mėgstamiausių žaislų (bausmės trukmė priklauso nuo nusižengimo), išsiųsti vaiką pabūti vieną kitame kambaryje arba neleisti žiūrėti televizoriaus ar žaisti kompiuteriu. Taip pat gali būti neleidžiama eiti žaisti su draugais, o paaugliams – išeiti iš namų.
Žinoma, kiekviena šeima ir kiekvienas vaikas yra kitokie. Reikėtų pagalvoti, kas konkrečiam vaikui yra svarbiausia. Pavyzdžiui, neleisti žaisti su draugais yra stipri bausmė bendraujančiam vaikui. Jeigu vaikas mėgsta žiūrėti filmukus, jam bus efektyvu neleisti žiūrėti televizijos ar DVD įrašų.
4. Būti nenuosekliems.
Jeigu vieną kartą ką nors pasakėte, pavyzdžiui: „Nemėtyk smėlio“, turite šios pozicijos laikytis ir toliau. Negalite pasiduoti („Na, gerai, matau, kad tau smagu, be to, atrodo, kad niekam į akis nepataikysi“). Vaikai sutrinka ir greitai įsisavina tą faktą, kad jie turi tam tikrą laisvę. Jeigu tau patinka mėtyti smėlį ir žinai, kad kartais tėtis ir mama tą leidžia, žinoma, kad tu mėtysi smėlį.
Kadangi jūs nenorite visą laiką viską drausti, pergalvokite savo nustatytas taisykles ir nuspręskite, kas jums iš tiesų svarbu. Pavyzdžiui, gal jums nėra taip svarbu švara ir tvarka, bet negalite toleruoti melavimo, niekšybių, prievartos ar pavojingų veiksmų. Jeigu vieną kartą kažką nusprendėte, aiškiai apibrėžkite taisykles ir visada jų laikykitės.
Kita šios taisyklės dalis – laikytis savo nusistatymo iki galo. Jeigu neleidote vaikui visą dieną žiūrėti televizoriaus, tačiau vis dėlto jį įjungėte, kad gaminant pietus vaikas nesipainiotų jums po kojomis, gana greitai jis suvoks, kad tai yra gera galimybė nebūti nubaustam, jeigu jis nuspręs sulaužyti jūsų taisykles.
5. Visada akcentuoti neigiamus dalykus.
Kartais atrodo, kad daugiau nieko nedarote, tik peikiate savo vaiką, ir tai tikrai sukuria tarpusavio įtampą. Sprendimas – pastebėti, kai vaikas padarė kažką gera ar buvo geras. Jeigu jis ištisas 15 minučių neskriaudė sesutės – pagirkite. Net jei tai truko tik 5 minutes, vis tiek pasistenkite tai pastebėti. Nustebsite, kaip tai gali būti veiksminga: visi mes mėgstame pagyrimus ir norime patikti tiems, kuriuos mylime.
Tą galite išnaudoti ir kitais būdais. Pavyzdžiui, įėję į parduotuvę nesakykite: „Jei tu manęs neklausysi, aš supyksiu ir nenupirksiu tau jokio skanėsto“, geriau pabandykite pasakyti: „Mums reikia greitai apsipirkti. Man prireiks tavo pagalbos. Jeigu būsi geras ir padėsi, grįžtant namo nupirksiu tau ledų“. Pagalvokite: ką jūs patys mieliau išgirstumėte?
Iš tiesų visai neblogai savęs vis paklausti, ką labiau norėtumėte išgirsti. Kaip jaustumėtės, išgirdę viena ar kita? Užduodami sau šį klausimą galite prisiminti, kad jūsų vaikai nėra tik pasiutę velniūkščiai, atsiradę šiame pasaulyje tam, kad jus išvarytų iš proto (nors kartais taip ir atrodo), ir kad drausmė nėra tik tvarkos palaikymas. Drausmė – tai saugumo užtikrinimas vaikams ir pagalba jiems užaugti gerais, sėkmingais ir laimingais suaugusiais žmonėmis.
Taigi kai kitą kartą jūsų sūnus ar dukra smėlio dėžėje svaidys smėlį, giliai įkvėpkite. Paėmę jį ar ją iš ten ir susimąstę, koks metodas padėtų šįkart (nes ankstesnysis, akivaizdu, nesuveikė), atsiminkite, kad jūsų atžala dar tokia nedidukė ir jai dar reikia tiek daug išmokti. O svarbiausia – prisiminkite, kad mylite ją. Nes tai, labiau nei kas kita, yra esminė drausmės dalis.
Pagal www.parenting.com parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
