„Na, prašau, nupirk man ką nors. Nupirk! Mama-a-a-a, nupi-i-irk! Nupirk, arba neisiu į mokyklą" – turbūt ne sykį girdėta pyplio rauda parduotuvėje.
Arba ryte: „nesivilksiu šiandien šitos suknelės!!Nesivilksiu!!! Noriu anų raudonų kelnių ir šitų žalių dryžuotų kojinių!!!Ne, man nebus šalta!“. Tai kas, kad darželyje vaidinimas, kur jūsų atžala turi būti Snieguole, o pastarosios, kiek žinia, žalių kojinių neturėjo. Taigi, jūsų namuose vieną dieną apsigyvena vaiko „ožiukai“.
Tiksliau, - visa banda užsispyrusių ir apie viską savo nuomonę turinčių ožių. Kova su jais neretai primena lietaus lašų gaudymą su puodu rankose, kitaip tariant – beveik jokio rezultato: „ožiai“ lieka gyvi sveiki, o jūsų nervų sistema reikalauja papildomų resursų.
Vaikų „ožiukų“ problemos – nereta priežastis, dėl ko mažieji užsispyrėliai atsiduria pas psichologus, pasakoja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė Raguotieji „nedarysiu! nenoriu! nupirk!“ susiję su vaiko raida.
Nuo gimimo buvęs labai priklausomas nuo tėvų, o ypač – mamos, apie antruosius gyvenimo metus vaikas suvokia savąjį „aš“. „Aš“, kuris kažką jau gali pats. Štai tas momentas, kai prasideda mažųjų maištas, o tiksliau – bandymai – kiek aš galiu? Kiek man bus leista? Ar nepaisant to, kaip elgiuosi, būsiu mylimas ir neatstumtas?
Vaiko „ožiukai“ – savotiškas savarankiškumo (aišku, kiek jo gali būti tokiame amžiuje) triumfas, tad jūsų kantrybę atžala bando ne iš pykčio, bet iš džiaugsmo.
Be abejo, - gyvenimas su „ožių“ banda, įkyriai sekiojančia visur, kur jūs atsiduriate su savo vaiku – didelis ir nelengvas išbandymas.
Psichologė pastebi, kad lengviau šį etapą praeina tie tėvai, kurie net vaikui ožiuojantis sugeba nesuirzti, tarsi pripažįsta mažojo kaprizus ir išlieka stabilūs vidumi. Aišku, sunku pripažinti, kad štai šis, dar po stalu lengvai praeinantis žmogutis yra asmenybė ir turi teisę į savo norus.
Tuo labiau, kad dažnai tie norai kertasi su realybe ar yra neadekvatūs aplinkai. Tačiau juk nevisada, ar ne? Gal, pavyzdžiui, jei vaikas užsispyręs sako, kad košės nevalgys, galima neversti jo? Juk išalkęs tikrai atbėgs, o ir badu nenumirs. Kodėl mes manome, kad visuomet žinome geriau, - pavyzdžiui, kad vaikui šalta?
Aišku, toks sąmoningas vaiko teisių pripažinimas neturi kelti pavojaus sveikatai ar gyvybei, tačiau kai kur galėtume leisti jam spręsti pačiam.
Ar kada bandėte prasibrauti pro ožkų kaimenę? Nors lengviau leisti raguočiams praeiti ir tik tuomet judėti toliau, kovoti su vaiko „ožiukais“ yra daug būdų.
Vieni psichologai teigia, kad geriausia – leisti vaikui patirti užsispyrimo pasekmes. Kartais taip galima padaryti – tarkim, netinkamai apsirengęs nesmagiai jausis tarp vaikų darželyje. Tačiau šis metodas netinka, jei vaikas užsispyrė įsilipti į kieme augančio medžio viršūnę. Tad pagrindinė kovos su „ožiukais“ priemonė – nuoseklus elgesio ribų nustatymas.
Tokios ribos – tarsi aptvaras „ožiukams“, beje, nors ir priešinsis, žinodamas taisykles vaikas jausis saugesnis ir mylimas. Pasiruoškite tam, kad nenuorama tikrai bandys, jam to reikia, – kiek dar jam leisit. Vaikui smalsu, kodėl jam neleidžiama daryti viena ar kita. Tad nustatyti ribas reikia ne tada, kai jau trūksta kantrybė, bet iš anksto.
Blogas auklėjimo pavyzdys – kavinėje siaučiantys vaikai, į kuriuos suaugusieji nekreipia dėmesio tol, kol ima skūstis kiti lankytojai. O štai tada jau įpykę tėvai užpuola įsižaidusias atžalas, ant jų rėkia, ar muša.
Tačiau juk valandą prieš tai, jie nieko nesakė, tad vaikams atrodė, kad suaugusieji jiems leidžia dūkti! Pagelbėtų susitarimas dėl to, kaip bus elgiamasi, prieš einant į kavinę. Jei susitarimo nesilaikoma, taikoma adekvati bausmė – „tu triukšmavai ir bėgiojai, nors tarėmės, kad kol būsime kavinėje, žaisi tyliau. Dėl to dabar į kavinę neisime“.
Žinau, ką galvojate – yra vaikų, kurių „ožiukai“ visai maži, o štai maniškio „raguotieji“ nesiklauso jokių įkalbinėjimų. Aišku, vaikų asmenybės skiriasi.
Tačiau labai daug priklauso ir nuo pačių tėvų. Tuos pačius dalykus galima pasakyti skirtingai, vadinasi, skirtinga bus ir vaikų reakcija. Tai labai gerai matoma parduotuvėje – jei mažajam kaulijant kokį nors daiktą sakome „ne“, tačiau galvojame, kad gal ir galėtume nupirkti, - vaikas jaus abejonę ir „ožiukai“ nevaržomai „bėgios“ šalia.
Jei nepaisydami protestų tarsi sugedusi plokštelė kartotume „ne“ patys tuo tikėdami, pasiektume savo, o vaiko „ožiai“ nesijaustų nugalėję, kai po dešimties „ne“ pasigirsta bejėgiškas „imk ką nori...“. Kita vertus, jei ožiukų šou prasideda vos išėjus į viešumą, gal geriau mažojo aktoriaus nesivesti kartu į parduotuvę? Jis gali pabūti žaidimų kambaryje arba pasivaikščioti su vienu iš tevų netoliese.
Jūsiškis „ožys“ atrodo neįveikiamas? Neleiskite jam taip manyti! Svarbiausia taisyklė – ribas nustatote jūs, o ne vaikas. Auginant užsispyrėlį reikės visko – brėžti ribas, jas sulaužius, - bausti, kalbėtis ir aiškinti. Ir nors dažnai atrodo, kad TAIP vaikas elgiasi tyčia ir sąmoningai, iš tiesų jį valdo pasąmonė ir vidiniai impulsai.
Todėl užuot tūžę, tvirtai laikykitės nustatytų taisyklių: pritaškė – išvalo, pametė – neturi, sudaužė – taupo naujam daiktui ir t.t., tačiau nežeminkite vaiko. Ir vieną dieną pamatysite, kad „ožiukų“ aptvaras – tuščias.
