Draugai ar bendradarbiai, o kartais, – ir mes patys suskumbame diagnozuoti – man rudeninė depresija. Tuo tarpu Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė neabejoja, kad atėjęs liūdesys, – visai nebūtinai yra depresija. Ir apskritai, kodėl taip pamėgome medicininius terminus vartoti vietoj bendrinių žodžių? Emocingesnę moterį pavadiname isterike, kitaip mąstantį žmogų – šizofreniku. Taip ir su nuotaikomis – vos blogiau pasijutę, ar nuliūdę sakome, kad mums depresija.
O iš tiesų, depresija, – tai liga, turinti jau būdingus bruožus. Kuo čia dėtas ruduo? Na žinoma, rudenį pasitinkame grįžę iš atostogų, žinome, kad kitos atostogos bus negreitai ir dėl to kažkiek liūdime. Užgriuvę darbai ir už pilkų debesų pasislėpusi saulė taip pat neprideda geros nuotaikos. Dalis šios mūsų savijautos susiklostė istoriškai. Senesniais laikais, kai žmogus buvo arčiau žemės, tai pavasarį ir rudenį rūpesčių būdavo daugiau, nei kitais metų laikais: sėja, derlius, vaikus į mokyklą išleisti ir t.t. Aišku, kuo daugiau rūpesčių, tuo daugiau ir liūdesio. Gali būti, kad dėl šių dalykų ėmėme sieti depresiją su rudeniu.
Tikroji depresija yra liga, kuri, kaip taisyklė, tęsiasi ilgai. Kaip specialistė galiu pasakyti, kad jei bent dvi savaites kasdien jaučiatės prastai, prarandate gyvenimo džiaugsmo, jus apima mieguistumas, apatija, nerimas, – jau reikėtų kreiptis į gydytoją. Tačiau norint tiksliai diagnozuoti depresiją, reikia bent pusmečio. Manau, depresija nėra sezoninė, nors vis girdžiu, kad neva rudenį psichologus pacientai tiesiog užplūsta. Tada reiktų paminėti ir tai, kad rudenį kiek daugiau žmonių atsiduria reanimacijoje, o per mėnulio pilnatį paaštrėja įvairių ligų simptomai. Bet gali būti, kad mes „laukiame“, kad taip bus, tarsi esame nusiteikę ir todėl taip ir atrodo, o iš tiesų žmonės serga visais metų laikais.
Iš tiesų dalis nemalonių pojūčių, siejamų su rudenine depresija yra paties žmogaus tarsi susigalvoti. Mes apskritai linkę sau priskirti kieno nors kito bruožus, o kitiems – savo: norus, nuotaikas, siekimus, charakterio ypatybes ir t.t. Šiuo atveju, gali būti, kad žiūrėdami į gamtą tarsi perimame jos nuotaiką ir sakome, kad ir mums liūdna, kai gamta liūdi. Tuo tarpu aš, kaip ir kiti psichologai manau, kad prasta savijauta dažniau susijusi su anksčiau įvykusiais ar dabar vykstančiais žmogaus išgyvenimais. Kita vertus, mitas, kad visada turi būti smagu, kad nuolat turime gerai jaustis, džiaugtis. Tuo tarpu laikas pamąstymui, apsvarstymui, ramybei, – jis būtinas. Galbūt ruduo, žiema ir yra tas laikas, ir to nereikia bijoti. Nereikėtų bijoti ir paliūdėti, liūdesys – irgi svarbus ir reikalingas žmogui jausmas, tik nereiktų, kad jis užsitęstų per ilgai ir virstų į savęs gailėjimąsi, kuris niekur neveda.
Jei jau tikrai užklumpa depresija, ją gydome įvairiais būdais, pavyzdžiui, – šviesos terapija. Tačiau kompensuoti saulės šviesos trūkumą be specialios įrangos, žmogus vargu ar gali. Jei norite praskaidrinti rudenį naujomis šviesomis ir nebijote radikalių permainų, – persidažykit namų sienas saulėta geltona ar raminančia melsva spalva.
Kai užplūsta liūdnos mintys, pravartu prisiminti, kad jei jau šią būseną norime vadinti rudens depresija, tai ruduo baigiasi, o kartu turėtų baigtis ir mūsų depresija. Siūlau pasidžiaugti ta ramybe, kurią mums siūlo šaltieji metų mėnesiai, – nebūtina kažkur lėkti, skubėti, vakare galima parymoti su kvapnios arbatos puodeliu ar susiruošti į teatrą ar kiną. Turime atsiverti kasdienybei, – dažnai, jei negauname naujų įspūdžių ir nesame užversti darbais, – liekame su savimi, ir tai tiek neįprasta, kad slegia. Jei tai priimsime kaip sau skirtą laiką, – galime išmokti rudeniu džiaugtis, o ne dėl jo liūdėti.
vppc.lt inf.
