Aš nuolat noriu mylėtis, turiu „tam reikalui“ 3 vaikinus. Vienas patinka labiau, kitas - mažiau, bet tai man nesvarbu.
Svarbiausia, kad sekso aš noriu nuolat, net tada, kai vos prieš kelias valandas pasimylėjau. Dažnai pamačiusi simpatišką vaikiną pagalvoju, kad ir su juo norėčiau pasimylėti, nors tai ir nėra mano vaikinas.
Manęs tai nevargintų, jeigu nebūčiau užsikrėtusi kažkokia bakterija, mano ginekologė liepė gydyti ir mano partnerį. Ji gi nežino, kad jis ne vienas. Kaip man elgtis, ar gydyti visus partnerius?
V.
Gydytoja akušerė – ginekologė Vilma Vasjanova:
- Gydant lytiniu būdu perduodamas infekcijas, yra būtina gydyti visus lytinius partnerius, kiek jų bebūtų – vieną, du ar keliolika. Mano įsitikinimu, jei žmogus turi daugybę lytinių partnerių, tai jau nėra jo lytinių organų liga, bet yra galvos liga. Rekomenduočiau susirūpinti ne tik sveikata, bet ir moraliniais dalykais.
Padidėjęs sekso poreikis nėra labai dažnas reiškinys. Daugelis jį laiko paprasčiausiu pasileidimu, ištvirkavimu, atsakomybės stoka. Tačiau yra tam tikras skaičius asmenų, moterų ir vyrų, kuriems sekso iš tikrųjų reikia žymiai daugiau ir dažniau nei kitiems. Tokie turi labai išreikštą lytinį potraukį.
Šiuo metu literatūroje jau atsiranda platesnių mokslinių šios būklės tyrinėjimų. Mokslininkai rekomenduoja padidėjusį sekso poreikį laikyti seksualiniu sutrikimu, seksualine disfunkcija.
Pagrindinis šių disfunkcijų skiriamasis bruožas yra tas, kad jos sukelia asmeninį stresą ir problemų su lytiniu partneriu (partneriais). Konkrečiai vien tik padidėjęs sekso poreikis nėra laikomas liga, tačiau jei po lytinių santykių nejaučiama palengvėjimo, iškrovos, o norima lytiškai santykiauti vėl ir vėl, nenumaldomai ieškoma naujų partnerių, tuomet tai laikoma psichikos patologija. Kita vertus, yra keletas psichinių ligų, kurios pasireiškia padidėjusiu lytiniu potraukiu ir tiesiog maniakiniu noru nuolat lytiškai santykiauti.
Deja, pasakyti, koks sekso poreikis yra normalus, koks padidėjęs, praktiškai yra neįmanoma.
Seksologinėje literatūroje normalaus ir tariamai patologinio (padidėjusio, sumažėjusio ar homoseksualiojo) seksualumo sąvokos nagrinėjamos labai aptakiai. Be to, egzistuoja pačių įvairiausių hiperseksualumą apibūdinančių terminų - erotomanija, satyrizmas (vyrų hiperseksualumas), nimfomanija (moterų hiperseksualumas).
Pastaruoju laiku prigijo terminas „priklausomybė nuo sekso“, kuris jau gali būti laikomas patologija. Tačiau reikėtų pripažinti, jog hiperseksuali moteris (ar vyras), suradę savęs vertą seksualiniu požiūriu partnerį, nugyvena audringą, kupiną abipusio pasitenkinimo seksualinį gyvenimą.
Tačiau žmogus, kurio seksualinis potraukis, net ir vidutinio stiprumo, nėra patenkinamas, gali jaustis nuolat nepatenkintas. Esant tokiai situacijai net vidutinis seksualumas tampa rimta našta: kyla noras santykiauti su keliais, vis naujais partneriais.
Jeigu žmogus nepaliaujamai nori lytiškai santykiauti, nepasitenkina su vienu partneriu, pradeda be perstojo masturbuotis, jei mintys apie seksą išstumia visas kitas, tenka kalbėti apie patologiją. Apie tokios patologijos priežastis tikslių mokslinių duomenų nėra.
Cheminės teorijos šalininkai tvirtina, kad ligą sukelia organizme esanti arba į jį patenkanti cheminė medžiaga, panaši į tas, kurios sukelia narkotinę ar alkoholinę priklausomybę.
Kiti mano, kad priklausomybė nuo sekso yra psichikos liga ar sutrikimas, kurį reikia gydyti.
Jeigu sekso poreikis ir lytinis potraukis padidėjo staiga ir be aiškios priežasties, toks hiperseksualumas neretai gali būti nulemtas hormonus gaminančio naviko ir, kaip jau minėjau, psichikos ligos. Neretai seksualumas padidėja ir piktnaudžiaujant stimuliuojamosiomis medžiagomis ar vaistais, vartojant kai kurių narkotikų.
