Buvo laikas, kai sėdau rašyti pirmąją savo publikaciją... Jaučiausi nepatyrusi, nieko neišmaniau apie nuotraukų įkėlimą prie straipsnio, nemokėjau paruošti pranešimo spaudai ir deramai suredaguoti teksto.
Kai namiškiams vieną dieną per pusryčius pasakiau: „būsiu žurnaliste“ – jie labai nudžiugo. Pagaliau išsipildė dukros svajonė! Tačiau ar tądien aš viską gerai apsvarsčiau? Ar tada aš suvokiau, kad kasdien, parašiusi krūvą straipsnių, aš sulauksiu atgalinio ryšio ir kad jis gali manęs netenkinti?
Ir štai – pirmoji publikacija jau pasiekiama skaitytojams. Atnaujinu puslapį kas kelias akimirkas, vis laukiu komentarų, vis laukiu liaupsių, pati sau tekstą skaitau tūkstantį kartų ir su kiekvienu kartu jis man atrodo vis tobulesnis... tiesiog auksas! O dabar dar tą auksą gali skaityti ir visi internautai...
Paskubomis papietauju, nervingai išgeriu latte nė nepajusdama jos skonio ir vėl lekiu tikrinti komentarų. O taip! Yra! Vienas komentaras. Įsivaizduojate? Kažkas pakomentavo mano straipsnį! Mano nuostabiąją publikaciją, prie kurios dirbau ne vieną dieną. Cituoju: „Kažkoks briedas“. Kas??? Nesupratau! Raudonis nuplieskia mano skruostus. Kaip tai briedas? Ką komentatorius sau leidžia?
Patikrinu straipsnį dar po valandos – vienas tas pats nelemtas komentaras, sugadinęs man visą dienos nuotaiką, vis dar gėdingai pūpso. O jei jį pamatys mano redaktorė? Ar iškart mane išmes iš darbo, kad neįtikau skaitytojams, ar palauks dar kelių fiasko?
Tokia buvo mano pirmoji žurnalistinė patirtis, ilgai man išlikusi atmintyje.
Tačiau laikas bėga. Internetinė žiniasklaida – itin greita. Čia žurnalistai straipsnius kepa daug greičiau už močiutes, kurios kepa blynus savo anūkams. Per dieną parašyti dešimt straipsnių – vienas juokas. O jei dar greta dirbanti kolegė atostogauja, tenka kartais užmesti akį ir į jos kompiuterį bei patikrinti einamą naujienų srautą.
Kepame straipsnius, ieškome nuotraukų galerijų, kalbiname įdomius žmones, pristatome Jums įdomius projektus, stengiamės dėl Jūsų, nuolat norime Jus nustebinti, domimės naujienomis ir žinote kam visiškai nelieka laiko? Komentarams! Taip, tiems, dėl kurių kadaise visą dieną vaikščiojau nukabinusi nosį.
Dabar aš jau puikiai išmanau savo darbą, j
ame plaukioju kaip žuvis vandenyje, o tokie komentarai kaip: „briedas, nesąmonė, neįdomu, banalu“ manęs nė kiek nejaudina. Žinote kodėl? Todėl, kad šie žodžiai yra visiškai tušti ir nieko nepasakantys. Geras komentaras yra toks, kuriame išdėstyta objektyvi nuomonė, kritika, patarimai ir pastebėtos klaidos. Pagalvokime, ar dažnai po tekstais randame gražių žodžių žurnalistams? Ar Jūs dažnai padėkojate žurnalistui už stiprų interviu ar pranešimą, už? Deja... Tačiau kitaip ir nebus. Mat žmonės, kaip bebūtų gaila, sėdintys anapus kompiuterio jaučiasi didvyriais, nenugalimais ir pačiais stipriausiais, todėl patyrusį žurnalistą išvadinti asilu, žiopliu ar kvailiu jiems yra vieni juokai.
Ir pabaigai - žinote, ką aš laikau geriausiu komentaru? Kai iš pat ryto ateina į mano kabinetą kolegė, nešina torčiuku, atsisėda prie mano stalo ir sako: „Na, papasakok, kaip sugebėjai parašyti tooookį gerą straipsnį?“ Taip būna dažnai ir aš tai branginu. Branginu tai, kas tikra, kad neišgalvota ir tai, kas konstruktyvu. Oi, regis, girdžiu kaukšinčius aukštakulnius link mano kabineto durų.
Turiu bėgti, iki!
