Lietuvos užsienio reikalų ministras ir JAV valstybės sekretorė – ne taip jau artima pora, tačiau jų ryšiai ir bendravimas Lietuvai gali būti lemtingi. Pareigose abu nauji, savo darbus pradėję beveik tuo pačiu laiku ir vienas kitam reikalingi. Gal ne tiek Ušackas JAV valstybės sekretorei, kiek ši Ušackui. Ir jeigu Lietuvos užsienio reikalų ministras sugebės įsikibti jai į parankę taip, kaip, pagal „Lietuvos rytą“, Valdas Adamkus buvo įsikibęs (?) Angelai Merkel, Lietuva pasijus daug saugesnė. Kodėl?
Lietuvos saugumą lemia du išoriniai veiksniai: demokratija Rusijoje ir NATO nusiteikimas mūsų tėvynę ginti. Ir ne tik sutartyje įrašytais pažadais, bet ir ginklais. Demokratija Rusijoje – dar toli ir už didelio kampo. Netgi tolsta. Taigi belieka tik NATO. O šios organizacijos jėga – Jungtinės Amerikos Valstijos. Sprendimas ją panaudoti – Vašingtone. Nors iki šiol šių veiksmų nereikėjo, tačiau mes lyg ir buvome tikri, kad pavojaus Lietuvai atveju jie bus panaudoti. Viena šios prielaidos priežastis – Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris, apie 40 metų išgyvenęs Amerikoje, priklausęs Respublikonų partijai, per ją dalyvavęs JAV politinėje veikloje ir gavęs valstybinę tarnybą, Vašingtone, net ir prezidentūroje, buvo bent žinomas. Atrodo, kad pats prezidentas George‘as Bushas kartais naudojosi jo paslaugomis, puoselėdamas JAV politiką Ukrainoje, Gruzijoje bei kituose Artimųjų Rytų kraštuose. Adamkus irgi buvo drąsesnis, jausdamas, kartais gal ir tik tylų, pritarimą savo politikai ES ir Rusijos atžvilgiu. Dėl to ir Lietuva prezidentą Adamkų laikė neabejotinu ir patikimu valstybės užsienio politikos vadovu. Užsienio reikalų ministro lyg nebūtų buvę. Tačiau dabar vadovybės ir JAV, ir Lietuvoje keičiasi. Tad, be abejo, kyla klausimas: ar keisis ir jų nusiteikimas viena kitos atžvilgiu ir, jeigu taip, tai kokia kryptimi? Ypač tai negali nerūpėti Lietuvai. Kėliau šį klausimą šioje skiltyje praėjusių metų lapkričio 11-tą, Amerikai naują prezidentą vos tik išsirinkus. Ir šiek tiek baimingai, nors apie jo nusiteikimą mums rūpimais klausimais dar labai mažai težinojau. Ne ką daugiau žinau ir dabar, tačiau artėjanti jo „viešpatystės“ pradžia skatina šį klausimą išsamiau pasvarstyti: yra pagrindo nerimauti ar nėra?
Barackas Obama pasauliui, tuo labiau mums, lietuviams, yra naujokas ir mažai žinomas ne vienu atžvilgiu. Nors jis yra ir gerai išsimokslinęs, aštraus proto, greitai susigaudantis įvairiose aplinkybėse, tačiau stoka patyrimo, ypač užsienio politikoje, kur vis dėlto reikšmės turės ir jo prigimtis, daugelį jo veiksmų ribos. Geras požymis – jis tai žino. Todėl į savo darbo aplinką kviečiasi patyrusius talkininkus, patarėjus, padėjėjus. Daugelį jų – iš buvusio lietuviams palankaus ir lemtingą vaidmenį suvaidinusio Lietuvai į NATO stojant prezidento Billo Clintono įvairių pakopų bendradarbių. Naudingu Lietuvai laikyčiau ir Clintono žmonos Hillary pakvietimą valstybės sekretorės pareigoms, kuriai, be abejo, didelės įtakos turės jos vyras. Nors JAV užsienio politikai oficialiai vadovauja valstybės sekretoriai ar sekretorės, tačiau vis tiek jos „viršūnė“ visada priklausė prezidentui. Dėl to ir George‘o Busho prezidentavimo laikotarpiu tik ribotą vaidmenį galėjo atlikti net ir tokia išsimokslinusi bei patyrusi diplomatė Condoleezza Rice. Tačiau Baracko Obamos atveju, atrodo, gali būti kitaip. Dėl jo paties ribotumo ir patyrimo stokos užsienio politikos pirmasis smuikas gali likti gerai patyrusios buvusios pirmosios Vašingtono ponios, gabios senatorės ir tik dėl kelių mažų klaidelių JAV prezidente netapusios Hillary Clinton rankose.
Panaši padėtis klostosi ir Lietuvoje. Nors dar ir neaišku, kas bus naujas Lietuvos prezidentas, tačiau, pagal dabartinį piliečių, ypač lietuvių, nusiteikimą, juo bus renkamas žymiai daugiau dėmesio vidaus negu užsienio politikai pasiryžęs skirti asmuo. Atrodo, kad Adamkaus prezidentavimas įtikino, jog Lietuvai reikia ne Vokietiją su Lenkija taikančio, demokratiją Ukrainoje puoselėjančio ar Gruzijoje pasiblizginimo ieškančio, bet Lietuvos gyventojų gerove susirūpinusio ir jai kelti nuolat dirbančio prezidento. Tad ir čia užsienio politikos pirmasis smuikas gali likti šiam uždaviniui skirtoje ministerijoje. Atrodo, kad tai labai gerai supranta ir jos vadovas Vygaudas Ušackas.
Pirmas šio supratimo ženklas – savo darbo aplinkos kūrimas. Gerai suvokdamas, ką užsienio politikoje reiškia diplomatinis patyrimas, jis savo pavaduotoju – patarėju viceministro pareigoms pasikvietė Lietuvos ambasadorių Italijoje dr. Šarūną Adomavičių. Beje, mano nuomone, vieną iš rimtų kandidatų į Lietuvos prezidentus. Puikus pasirinkimas. Paties Ušacko daugelio metų patyrimas diplomatinėje tarnyboje JAV ir Didžiojoje Britanijoje, Adomavičiaus – Italijoje, derinant JAV ir Europos, NATO ir ES politinių vyksmų supratimą, – puikus šių kraštų politikos pažinimo Užsienio reikalų ministerijoje papildymas. Tokio paties patyrimo diplomatą reikėtų kviestis ir iš rytų kraštuose dirbančių, po kuriuos Ušackas jau spėjo ir pasidairyti. O antroji jo kelionė turėtų būti Vašingtonas ir pažintis su nauja JAV valstybės sekretore Hillary Clinton, jeigu Ušackui su ja neteko susipažinti JAV sostinėje jo tarnybos laikotarpiu. O dar prasmingesnė kelionė būtų, jeigu jie jau pažįstami.
Taip prasidėtų Lietuvos užsienio reikalų ministerijai priklausantis darbas: Seimo kuriamos užsienio politikos vykdymas. Jos tikslas – Lietuvos valstybės saugumas. Beje, ne vienintelis, tačiau šiuo laiku jis – svarbiausias. Pagrindiniai veikėjai – Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas ir JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Siekis: nuolatinis NATO, geriausia – amerikiečių ir Lietuvos karių, jungtinis karinis dalinys Lietuvoje, pakankamas apginti ją nuo puolančio priešo.
