Peržengęs ribą teismas tampa įstatymų leidėju
D. Kuolys: Šiuo metu tūkstančiai lietuvių piktinasi Apeliacinio teismo sprendimu išsiųsti Lietuvos pilietės Ingos Rinau dvejų metukų dukrelę Luisą į Vokietiją. Tuo piktinasi ir dalis Seimo narių. Tačiau ar viską padarė mūsų parlamentas, kad Lietuvos piliečių teisės būtų geriau apsaugotos. Jei Seimas būtų tinkamai sutvarkęs Pilietybės įstatymą, jei būtų ratifikavęs Europos pilietybės konvenciją, Luisa Rinau šiandien būtų buvusi ir Lietuvos pilietė. Deja, prieš metus Konstitucinis Teismas (KT) išaiškino, kad mes, lietuviai, galime išsaugoti prigimtą pilietybę, tapę kitos valstybės piliečiais, tik ypatingai retais atvejais, o Seimas per tą laiką nepadarė nieko, kad Lietuvos piliečių teisės į gimimu įgytą pilietybę būtų apgintos. Beje, filosofas Kęstutis Girnius pastebėjo, kad KT aiškindamas Konstituciją ignoravo žodynų duotas lietuviškų žodžių reikšmes ir taip viršijo savo galias. Taigi kaip šiandien turėtume tautos ateičiai svarbią pilietybės problemą spręsti?
V. Mikelėnas: Dauguma ginčų kyla dėl žodžių. Tai interpretavimo dalykai. Kai žodžių reikšme abejojama, lingvistinis aiškinimo metodas reikalauja pasitelkti žodynus. Reikalui esant teismas gali skirti filologinę ekspertizę. Kita vertus, Lietuvoje susiduriame su teismo aktyvumo problema. Mano įsitikinimu, teismas neturi būti pasyvus, jis turi užpildyti teisės spragas, kitaip mes atsiliksime nuo sparčiai kintančio gyvenimo. Tačiau didesnė blogybė, kai teismas pernelyg aktyvus, kai jis nebejaučia ribos, kurios peržengti negali. Mat peržengęs tą ribą jis tampa įstatymų leidėju. Labai gaila, kad šios problemos mes viešai nesvarstome.
D. Kuolys: Po KT nutarimo dėl pilietybės, Seime pradėta rengti nauja Pilietybės įstatymo redakcija, kuria siekiama sugrąžinti lietuviams teisę išsaugoti Lietuvos pilietybę. Konstitucinės teisės ekspertas profesorius Egidijus Šileikis viešai pasiūlė papildyti Konstitucijos 32 straipsnį nuostata, kad nė vienas pilietis negali prarasti Lietuvos pilietybės, įgytos gimus, prieš savo valią. Tačiau šiuos pasiūlymus, net nesvarstytus Seime, KT pirmininkas išvadino “teisine abrakadabra” ir nurodė parlamentui rengti referendumą dėl pilietybės. Seimo dauguma be diskusijų tokiam nurodymui pakluso. Kaip Jūs vertinate tokius Seimo ir KT pirmininko santykius?
V. Mikelėnas: Teismo aktyvumas negali būti beribis. Kiekviena valdžia turi dirbti savo darbą: teismas turi spręsti teisinius konfliktus, įstatymų leidėjas – leisti įstatymus. Seimo prerogatyva apsispręsti, kaip politinį pilietybės klausimą spręsti. Akivaizdu, kad referendumas, esant tokiam politiniam visuomenės aktyvumui, neįvyks. Jis iš anksto pasmerktas žlugti. Jį inicijuojančios politinės jėgos tai žino ir, matyt, siekia sužlugdyti svarbios problemos sprendimą.
Kokios būtų A. Paulausko referendumo pasekmės?
D. Kuolys: Vis dėlto - jei referendumas pavyktų, jei tauta teigiamai atsakytų į referendumo rengėjų užduotą klausimą, kokių pasekmių toks sprendimas lietuvių tautai turėtų? Juk KT nutarime dėl pilietybės aiškiai pasakyta, kad įstatymo leidėjas tik tokiu atveju turėtų rengti referendumą, jei siektų įteisinti neribotą dvigubą pilietybę. Tačiau niekas nei Lietuvoje, nei išeivijoje nepasisako už neribotą dvigubą pilietybę: kalbama tik apie žmonių teisę išsaugoti gimimu gautą Lietuvos pilietybę. Ne pirmą referendumą inicijuojantis Artūras Paulauskas sako, jog teiks tautai pasisakyti dėl tokio teiginio: “Pritariu, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu”. Jei toks teiginys po sėkmingo referendumo būtų įrašytas į mūsų Konstituciją, ką tai reikštų? Ar neribotą teisę turėti dvigubą pilietybę įgytų ne tik Lietuvos piliečių vaikai ir vaikaičiai, bet ir į Lietuvą atvykę bei ateityje atvyksiantys įvairių šalių ir tautų žmonės? Į šį klausimą referendumo iniciatoriai niekaip nesugeba atsakyti. Gal Jūs padėtumėte?
V. Mikelėnas: Referendumą galima sužlugdyti ir nekorektiškai pateikus klausimą. Mano pirma mintis būtų tokia: jei Konstitucijoje ši nuostata po referendumo atsirastų, mes jokiu įstatymu negalėtume dvigubos pilietybės apriboti. Ji taptų neribota.
Seimas turi teisę išspręsti pilietybės klausimą be referendumo
D. Kuolys: Tai kokios būtų išeitys?
V. Mikelėnas: Manau, kad dabartinis Konstitucijos tekstas yra visiškai tinkamas. Jis suteikia Seimui galimybę numatyti atskirus atvejus, kai dviguba pilietybė yra galima. Be abejo, tai Seimas gali padaryti ir be referendumo, ir be Konstitucijos keitimo. Mes tokiu atveju turėtume konfliktą tarp parlamento ir teismo. Tokie konfliktai Vakarų valstybėse yra žinomi: politinė valdžia nesutinka su teismo aiškinimu ir priima savo sprendimus. Mes neturime pamiršti ir to, kad teismų praktika kinta. Jei mes pasižiūrėsime istoriškai, kaip dirbo KT nuo 1994 metų, pamatysime didžiulį pasikeitimą jo praktikoje. Todėl neatmetu galimybės, kad ir pilietybės klausimai po kurio laiko – pasikeitus KT sudėčiai - gali būti kitaip interpretuojami. Juo labiau, kad mes nežinome, ar visi KT teisėjai pilietybės klausimu buvo tos pačios pozicijos, nes šiame teisme nėra atskirosios nuomonės. Todėl atrodo KT kaip monolitas, nors gal jo viduje yra skirtingų nuomonių. Tai didelė prolema, nes visuomenė to nežino, o teisėjai, kurie turi kitą nuomonę, negali jos viešai išreikšti.
D. Kuolys: Tačiau kodėl Lietuvos teisinė bendruomenė šiandien tokia pasyvi, kodėl ji aktyviau nekelia Jūsų minimų problemų į viešumą, jų nesvarsto, nediskutuoja, neieško sprendimų padėčiai keisti?
V. Mikelėnas: Man neramu dėl padėties, kuri susidarė KT priėmus nutarimą dėl pilietybės. Piliečių mėginimai argumentuotai kritikuoti vieną ar kitą KT išvadą susilaukė labai neigiamos reakcijos. Tai, mano nuomone, nesuderinama su demokratine santvarka. Kiekviena valdžios institucija, taip pat ir Konstitucinis Teismas, turi būti visuomenės vertinama. Man labai gaila, kad konstitucinės teisės specialistai šiuo atveju arba užima aklo gynimo poziciją, arba kritikuoja labai švelniai. Užsienio praktika kitokia: ten teisinėje literatūroje labai aštriai kritikuojami ir Aukščiausiojo Teismo, ir Konstitucinio Teismo sprendimai. Žinoma, ta kritika argumentuota. Kodėl to nėra Lietuvoje? Na, mūsų teisinė akademinė bendruomenė maža. Gal kai kas iš tos bendruomenės ketina pretenduoti į KT teisėjus: jei kritikuosi - nepasiūlys.
