Mėginant apibūdinti ES didžiųjų valstybių vykdomą užsienio politiką galima vaizdžiai pasakyti, kad ji primena pavojingą žaidimą su ugnimi. Tokia politika pirmiausia ydinga tuo, kad ji ardo pačius ES pamatus, nes yra galingas ją skaldantis veiksnys. Nuolatiniu reiškiniu ir net norma tapęs Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalių saugumo interesų aukojimas dėl tariamai aukštesnių ir tik keleto valstybių sostinėms galbūt žinomų ar įsivaizduojamų Sąjungos geopolitinių tikslų bei su tuo susijęs atviras nesiskaitymas su šio regiono šalimis objektyviai didina prarają tarp ES senbuvių ir naujokių. Tai reiškia, kad faktiškai yra kuriama dviejų greičių -- branduolio ir periferijos -- ES, apie kurią Lisabonos sutartyje apdairiai neužsimenama. Tačiau jeigu šitokia politika bus tęsiama, VRE šalys anksčiau ar vėliau bus priverstos pradėti kur kas aktyviau ginti savo interesus. Tokiu atveju darysis vis labiau tikėtina, kad didžiųjų ES valstybių egoistiškos ir trumparegiškos užsienio politikos brandinamas ir tyliai jau rusenantis, bet vis dar mėginamas glaistyti konfliktas sustiprės tiek, kad kad ims grėsti Sąjungos vienybei ir net pačiam jos egzistavimui.
Konjunktūriška tokių valstybių kaip Prancūzija ir Vokietija užsienio politika smarkiai didina Z. Brzezinskio taikliai įvardytą globalinę sumaištį tarptautinių santykių srityje. Tokia politika, kuriai vadovauja moraliniai ir intelektualiniai menkystos, vis labiau panašėja į praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje galiausiai įsivyravusią ir ne tik Europos žemynui, bet ir visam pasauliui brangiai kainavusią didžiųjų to meto valstybių politiką. Negrindžiama jokiais aiškiais principais, konjunktūriška užsienio politika yra pavojinga tuo, kad ji tampa daugiareikšmių ir klaidinančių signalų tarptautinei aplinkai šaltiniu. Todėl ji savaime skatina stipresnes ir turinčias perdėtų ambicijų valstybes pradėti „bandymų ir klaidų“ metodu aiškintis leistinumo ir savo galimybių ribas, t. y. griebtis agresyvių ir avantiūristiškų veiksmų. Kaip tik todėl ji galiausiai tampa ne kuo kitu, o karo kurstymu. Tai -- ne abstraktūs svarstymai. Tokį karą minėtos valstybės sugebėjo sukurstyti visai neseniai. Galima iki begalybės aiškintis ir ginčytis, kas iš tikrųjų formaliai pradėjo Gruzijos-Rusijos karinį konfliktą. Tačiau visi mėginimai sutelkti dėmesį į klausimą, kas paleido pirmąjį šūvį, tėra ciniški mėginimai užtušuoti reikalo esmę – jais siekiama nuslėpti gelmines įvykusio karo priežastis ir nusikratyti kaltės bei sąžinės priekaištų naštos. Šį du dešimtmečius rusenusį konfliktą tikru gaisru pavertė ciniška ir destruktyvi Vakarų Europos šalių, ypač Prancūzijos ir Vokietijos, laikysena Bukarešte įvykusiame NATO viršūnių susitikime – po jo tapo akivaizdu, kad karas neišvengiamas ir tėra netolimos ateities klausimas.
ES didžiųjų valstybių „pragmatiškoji“ užsienio politika turi milžinišką sprogstamąjį užtaisą – ji stumia žemyną karo link. Jeigu tokia prieaida atrodo neįtikima – nieko keisto. Tai jau irgi matyta. Pasirašę Miuncheno susitarimus Anglijos ir Prancūzijos lyderiai uždegė žalią šviesą baisiausiam istorijoje karui. Tačiau pasaulis buvo toks aklas, kad padariusius net ne didžiulę politinę klaidą, o tikrą nusikaltimą veikėjus apdujusios iš džiaugsmo dėl neva išgelbėtos taikos minios jų valstybių sostinėse sutiko ir sveikino kaip didvyrius.
Atsainus ir menkinamas požiūris į ankstesniąją Lietuvos užsienio politiką rodo tik tai, kad ES didvalstybių vaidmuo destabilizuojant žemyną ir didinant globalinę sumaištį yra nesuvokiamas arba lengvabūdiškai nuvertinamas. Ši politika niekada nebuvo nei paaugliškas mūsų valstybės išsišokinėjimas prieš tariamai išmintingesnius partnerius, nei naivios pretenzijos būti regiono lydere, juo labiau – absurdiški mėginimai pačiai sau įsiteigti nieko bendro su tikrove neturintį tokios lyderės įvaizdį. Šitoks sukarikatūrintas du dešimtmečius vykdytos užsienio politikos vaizdinys, kurį prie jos vairo stoję „pragmatikai“ stengiasi įpiršti visuomenei, neatpažįstamai iškreipia šios politikos esmę – visiškai paslepia jos tikslą ir prasmę.
Stengdamasi vykdyti vertybišką, t. y. kiek įmanoma principingą, todėl sunkiai įgyvendinamą ir – tai reikia pripažinti – neretai išties donkichotiškai pragmatiškame šių dienų pasaulyje atrodančią užsienio politiką, Lietuva iš tikrųjų siekė prisidėti prie pastangų stabdyti norma ir net mada Europoje tampančius neatsakingus ir neprognozuojamus didžiųjų valstybių užkulisinius žaidimus ir neskaidrius sandėrius, keliančius vis didesnę grėsmę ne tik žemyno, bet ir viso pasaulio stabilumui bei taikai. Toks tikslas nedarytų gėdos jokiai valstybei.
Todėl, užuot skubėjus jo atsisakyti dėl efemeriškos tariamai pragmatiškesnės užsienio politikos žadamos naudos, kur kas prasmingiau būtų kruopščiai apmąstyti bei įvertinti ankstesnės politikos laimėjimus ir nesėkmes, o prireikus – ir kiek patikslinti jos strateginius tikslus ir taktines įgyvendinimo gaires.
Išskleistas anaiptol nedžiuginantis Lietuvos valstybės ir jos užsienio politikos padėties vaizdas neturėtų sukelti apgaulingo įspūdžio, jog šiais samprotavimais netiesiogiai peršama tarsi savaime numanoma išvada, kad vienintelė išeitis – kuo skubiau atsisakyti ES ir NATO narystės. Panašių nuomonių kartais iš tiesų pasigirsta. Todėl reikia kategoriškai pabrėžti, kad toks požiūris yra ne tik klaidingas, bet neatsakingas ir net nusikalstamas. Atsisakyti narystės Vakarų pasaulio struktūrose neįmanoma ne vien todėl, kad nėra jokios priimtinos jos alternatyvos. Svarbiau tai, kad bailiai iš jų sprukti pirmiausiai reikštų pažeminti pačius save. Šitaip pasiegus faktiškai būtų pripažintas civilizacinis šalies nevisavertiškumas ir istorinis pralaimėjimas – principinis jos nepajėgumas tapti lygiaverte ir lygiateise Vakarų ir visos tarptautinės valstybių bendrijos nare. Tačiau toliau pasyviai plaukti pasroviui – taip pat pragaištinga.
Smarkiai ir gana pavojinga linkme keičiantis Lietuvos geopolitinei bei tarptautinei padėčiai pirmiausia būtina sąžiningai ir atvirai tai pripažinti. Tik aiškiai įvardijus problemą būtų galima galvoti apie naują susitarimą dėl pamatinių šalies užsienio politikos tikslų ir jos įgyvendinimo būdų. Apibūdinimas „naujas“ šiuo atveju reiškia ne tai, kad reikia formuluoti kažkokius visai naujus tos politikos tikslus, o tai, kad jos suvokimas turėtų būti kilstelėtas į nors kiek aukštesnį konceptualinį lygmenį. Kalbant dar aiškiau – būtina pagaliau atsisakyti šią politiką iki šiol daugiausia grindžiusių buitinių „sodietiškos kaimynystės“ vaizdinių ir pagaliau pradėti nuosekliai ir kryptingai ją kurti remiantis fundamentaliomis geopolitinėmis sampratomis ir kategorijomis. O vykdant ją praktiškai reikėtų vadovautis ne paviršutiniškomis ir naiviomis „idealizmo“ ir „pragmatizmo“ opozicijomis, bet išsamesne ir gilesne Lietuvos padėties tarptautinėje arenoje bei pačios tarptautinės politikos tendencijų ir jų kaitos analize.
Čia galima nužymėti tik bendriausias tokio mąstymo gaires. Pirmas žingsnis tokios konceptualesnės užsienio politikos link turėtų būti pastangos išsiaiškinti ir apsibrėžti, ko Lietuva gali norėti ir reikalauti iš partnerių kaip suvereni valstybė ir savarankiškas tarptautinių santykių subjektas. Reikia pripažinti, kad valstybės užsienio politikos tikslai kol kas formuluojami arba pernelyg abstrakčiai, kaip siekis gilinti šalies euroatlantinę integraciją, arba pernelyg panašūs į geranoriškus ketinimus, kaip vis deklaruojami norai draugiškai sugyventi su visais kaimynais. Todėl nepastebima, kad gilinant integraciją į Vakarų struktūras vis labiau praradinėjamas ir tirpsta valstybės suverenitetas, bet nepanašu, kad taip integruojantis nyktų dabar turimas limitrofinės teritorijos statusas. Priešingai, jis stiprėja ir darosi vis akivaizdesnis. Noras draugiškai sugyventi su visais kaimynais išties pagirtinas, tik bėda, kad jis nedaug ko vertas, kol yra vienpusis – reikia, kad draugystės ranką panorėtų ištiesti ir patys kaimynai. Tad patikslintas ir sukonkretintas susitarimas dėl ilgalaikių Lietuvos užsienio politikos tikslų turėtų būti grindžiamas blaiviu ir realistišku šalies tarptautinės padėties ir ypač vykstančių potencialiai pavojingų geopolitinių poslinkių vertinimu.
Tačiau pakeisti Lietuvai nepalankiai besiklostančią šalies ir vidaus įvykių eigą įmanoma padaryti tik su viena sąlyga – jeigu keisis visuomenės, politikų ir politikos tyrinėtojų požiūris į pačią valstybę. O norint jį pakeisti būtina pagaliau nedviprasmiškai atsakyti į vieną pamatinį klausimą – ar mums iš tiesų reikalinga sava valstybė? Klausimas anaiptol ne retorinis. Kad tautinė valstybė XXI amžiuje yra atgyvena, išdrįsta pareikšti ir kai kurie Lietuvos europarlamentarai. Taip kalbėdami jie sąmoningai arba nesąmoningai gina ES kaip kvaziimperinio darinio viziją ir nekritiškai mėgdžioja šį darinį siekiančio valdyti eurokratinio politinio ir biurokratinio elito nuostatas. Ar iš tiesų nacionalinė valstybė yra bevertė atgyvena – toks klausimas jiems net nekyla. Nors jis turėtų kilti. Juk visaip skleidžiamas ir populiarinamas teiginys apie valstybės mirtį anaiptol nėra savaime akivaizdus ar juo labiau įrodytas. Tokie teiginiai vertintini kaip kryptinga propaganda – vienas iš būdų paversti tautinių valstybių mirtį save išpildančia pranašyste. Išsamiau aptarinėti tokius į eurokratijos viršūnes žūtbūt siekiančių prasimušti šalies atstovų pasisakymus neverta. Galima nebent priminti, kad tuo nepasakoma nieko naujo. Lietuvių kalbos, kultūros ir pačios valstybės „neperspektyvumu“ tikėjo ir tuo įtikinėjo kitus lygiai taip pat „plačiai mąstę“ sovietinių laikų Kremliaus kolaborantai.
Tautinės valstybės mirties diagnozė greičiausiai yra per ankstyva, o veikiausiai apskritai klaidinga. Tačiau panašūs samprotavimai, kaip ir daugelio Lietuvos politikų ir politikos analitikų, kultūrininkų, verslininkų elgesys CŽV skandalo metu, verčia rimtai kelti kitą nemalonią hipotezę. Visai įmanoma, kad nepriklausoma valstybė buvo atkurta truputėlį pavėluotai – tada, kai didelei visuomenės daliai jos paprasčiausiai nebereikėjo. Ko gero, pusamžį trukusi okupacija buvo spėjusi padaryti savo – tautinė ir valstybinė sąmonė jau buvo suardyta taip smarkiai, kad nebegalėjo tapti tvirta atrama mėginant sukurti iš tiesų šiuolaikišką ir dinamišką šalį.
Šitaip teigiant jokiu būdu nenorima sumenkinti kovojant už nepriklausomybę sudėtų didžiulių sąmoningos ir aktyvios visuomenės dalies pastangų, ypač – atkurtą valstybę gynusių didvyrių gyvybės aukos. Vis dėlto vėlesnė šalies raida neleidžia atmesti kaip absurdiškos prielaidos, kad toji valstybė buvo reikalinga tik mažumai, kuri galiausiai pralaimėjo. Tai padėtų suprasti, kodėl formaliai atgavus nepriklausomybę valstybės rimtai net nepradėta kurti. Valstybės įsteigimas – retas ir ypatingai svarbus dvasinis, politinis ir istorinis įvykis. Vertinant šiuo masteliu Lietuvos valstybė neįvyko. Jau du dešimtmečius ji tėra žaidžiama. Toks apibūdinimas reiškia, kad atkurtosios valstybės gyvenime toną užduoda ir jos raidos gaires nustatinėja žmonės, kuriems toji valstybė paprasčiausiai nerūpi. Vaizduodama kurianti valstybę šalies politinė klasė, išskyrus negausias išimtis, apsiribojo tuo, kad buvusią sovietinės imperijos provinciją apkaišė išoriniais suvereniteto atributais. Žinoma, buvo vienas valstybės statybos baras, kuriame plušėta iš peties – viena po kitos dygo vis naujos iš mokesčių mokėtojų pinigų leidžiančios klestėti valdiškos įstaigos. Kita vertus, negalima perlenkti lazdos ir kaltę dėl vastybės merdėjimo versti tik politikams. Vartotojiškos ir parazitinės nuostatos valstybės atžvilgiu smarkiai išplitusios ir visuomenėje. Galvojančių, ką gali duoti valstybė, yra tikrai ne mažiau, o gal ir daugiau, negu klausiančių, ką jie patys gali duoti savo šaliai. Ši iškreipta proporcija reiškia viena: Lietuvos valstybės didelės dalies jos pasus turinčių piliečių sąmonėje tiesiog nėra ir niekada nebuvo.
Įrodyti kokio nors dalyko svarbą ir vertę galima tik vienu būdu – reikia būti pasiryžusiam paaukoti nors šį tą, kad tas dalykas išliktų ir klestėtų. Taip suvokiančių valstybę politikų Lietuva per du dešimtmečius neišsiugdė. Lietuviškojo Lecho Kaczynskio mūsų politinėje padangėje nėra. Kaip ir visi žmonės, šis politikas kartais klydo ir negalėjo visiems atrodyti simpatiškas. Tačiau neįmanoma suabejoti, kad jis buvo didis savo šalies pilietis ir patriotas. Tikras Prezidentas -- žmogus, iki paskutinės akimirkos rūpinęsis savo valstybe ir pasiaukojamai gynęs jos garbę ir interesus. Ir kartu sugebėjęs atsakingai mąstyti apie visos Europos ateitį ir likimą. Tokie žmonės ir politikai nepatogūs. Neatsitiktinai kai kuriose ES valstybių sostinėse taip sunkiai sekėsi slėpti palengvėjimą ir džiaugsmą dėl tragiškos jo žūties. O kai kurių įtakingų Vakarų leidinių straipsniuose prasiveržusį atvirą priešiškumą ir neslepiamą neapykantą šiam tvirtam ir drąsiam žmogui tik minimaliai tramdė ir slopino nekrologo žanrui tokiais atvejais priderantys nors šiokio tokio išorinio padorumo ir santūrumo reikalavimai.
Okupacijos laikotarpiu spėjo užaugti ir subręsti net dvi savoje valstybėje negyvenusios piliečių kartos. Todėl nebėra tikra, ar pavyks atkurti katastrofiškai sunykusią tautinę savigarbą ir valstybinę sąmonę. Pripažinti tokius dalykus ir apie juos kalbėti nėra malonu. Tačiau nutylėti reikštų slėpti gelmines priežastis, dėl kurių beviltiškai stringa ir nepajuda iš vietos prieš du dešimtmečius taip sėkmingai pradėtas naujos Respublikos projektas. Neturinti tautinės ir valstybinės sąmonės „pilietinė visuomenė“ paprasčiausiai neįstengia kurti visavertės ir gyvybingos valstybės. Todėl tokios sąmonės gaivinimas ir ugdymas laikytini prioritetiniu ir neatidėliotinai spręstinu valstybinės reikšmės uždaviniu. Mėginti tai daryti būtina, nes kito pasirinkimo nėra. O pradėti, ko gero, reikėtų nuo mokyklinio ugdymo programų. Pirmiausia turbūt vertėtų peržiūrėti istorijos vadovėlius, kuriuos įdėmiau pasklaidžius galima nesunkiai rasti ne vieną iškalbingą mūsų istorijos tyrinėjimuose ir mokyme vis dar puoselėjamo „vertybinio neutralumo“ pavyzdį.
Jeigu bus užmirštos istorijos pamokos ir liks nesuprasta, jog valstybę galima vėl prarasti bet kada – net ir XXI a. pradžioje, yra rimto pagrindo būgštauti, jog paskutinysis mūsų tautos ir valstybės istorijos puslapis bus užverstas gerokai greičiau, negu paprastai manoma ir įsivaizduojama. Juk net nepajėgianti suvokti, kas su ja daroma, ir todėl leidžianti paversti save grynu tarptautinės politikos bei istorijos objektu, o paprasčiau kalbant – galingųjų žaisliuku, tauta iš principo negali išsaugoti savo valstybės ir todėl pasmerkta išnykti. Ji neturi jokių galimybių išlikti dinamiškame šių dienų pasaulyje. Jai belieka gyventi viltimis kada nors tapti ES auksine provincija – vizija, kuri tėra paguodai susikurtas sotaus pomirtinio rojaus vaizdinys.
Kad Lietuva iš tiesų slenka į istorijos nebūtį -- neabejotina. Galbūt akivaizdžiausias tokio slinkimo požymis yra noras išvengti akistatos su dabartimi ir baimė mąstyti apie ateitį. Esama aiškių ženklų, kad Lietuvoje tai vyksta. Vienas naujausių – gana abejotini moraliniu požiūriu užmojai statyti paminklą faktiškai nespėtos sukurti ir jau prarastos valstybės nueitam laisvės keliui užuot mąsčius apie tai, ar šiuo metu nebūtų svarbiau iš pradžių bent jau pamėginti tą tik formaliai esančią valstybę pastatyti ant kojų. Atrodo, nebesuvokiama, kad tokiomis aplinkybėmis statomi panašūs paminklai lengvai gali tapti šios taip ir neįvyksios valstybės paminkliniais antkapiais.
Dabartinė Lietuvos valstybė kol kas liūdnai įrodinėja, kad tėra negyvybinga ir neturinti ateities limitrofinė teritorija tuo, kad formaliai jos piliečiais save laikantys žmonės tiesiog išsivaikšto po pasaulį. Vis dėlto nesinorėtų, kad visų laisvės kovų ir ją ginant sudėtų pastangų bei aukų galutinis rezultatas būtų šalies virsmas eiline ir pilka Eurorusijos provincija. Būtų tiesiog apgailėtina, jeigu negrįžtamai įsitvirtintų ir bandomas įdiegti, tad pamažu pradedantis virsti tikrove ir tokios provincijos administravimo modelis, kai tariamai suverenios valstybės prezidentu būtų vadinamas tik Briuselio ir Maskvos sutarimu deleguojamas komisaras – jų bendrai valdomos limitrofinės teritorijos gubernatorius.
Kita vertus, nors ir sunkiai įgyvendinama, bet vis dar galima ir kita Lietuvos buvimo pasaulyje strategija – užuot žaidus valstybę pagaliau apsispręsti ją statyti ir šitaip padėti jai iš tiesų įvykti. Ar tam dar pakaks noro, gebėjimų ir politinės valios – parodys jau netolima ateitis.
Skiriama šviesiam Lecho Kaczynskio atminimui
