Likus valandai iki pusiaudienio viskas buvo parengta: ginklas patikimai pritvirtintas, automatinis paleidimo mechanizmas nustatytas lygiai dvyliktą valandą.
Kodėl jis tai daro, savęs jau nebeklausė. Kaip ir įpratęs, paprasčiausiai darė tai, ką geriausiai moka.
Žinoma, anksčiau manė, kad tai kaip nors susiję su tikrojo transcendentinio provaizdžio ilgesiu, dieviškojo archetipo ieškojimu savo paties sielos miglose. Ilgainiui šis ilgesys išblėso, o ieškojimo aistra virto kasdienybės rutina. Tai yra, žudymas jam tapo paprasčiausiu amatu, profesija, darbu, į kurį kasdieną keliauja milijonai planetos žmonių.
Klausydamasis diletantų, prasimanančių įvairiausių romantiškų su jo darbu susijusių dingsčių, pagalvodavo: pradėti gyvybę užtenka noro, dviejų žmonių banalaus geismo, kodėl gi baigti gyvybei reikia kažkokių ypatingų pastangų, įsipareigojimų, triukšmo?
Ar jis, nužudydamas eilinę auką, jausdavosi nužudąs kažką savyje? Ar jis nejaučia (gal bent numano?), kad tokiu būdu auginąs savyje kaltę, ir kančia, kylanti dėl neatpirktos kaltės svorio, skatina dar ir dar sykį nusikalsti? Galbūt tai kokio nors slapto troškimo, kurio užuomazgų reiktų ieškoti vaikystėje, sublimacija? O gal skriauda, patirta ankstyvame amžiuje, tokiu būdu yra reikalinga tam tikros išraiškos, pavyzdžiui, keršto? Taip jo klausinėjo psichoanalitikas, kuris, dar nežinodamas, kad Kevala (jis mėgo prisistatyti ką nors reiškiančiomis pavardėmis) atėjo pas jį ne išsisakyti, o įvykdyti savo užsakymo; gydytojas labai apsidžiaugė ir susidomėjęs klausinėjo įvairiausių jo profesijos niuansų, kadangi samdomas žudikas psichoanalitiko praktikoje buvo pirmas.
Ir paskutinis.
Jis nemėgo vizualinio kontakto. Labiausiai jam patiko šautuvas ir padorus atstumas iki aukos. Beje, visos šnekos apie ginklą kaip rankos ir akies tęsinį jį taip pat vargino. Jis pasitikėjo ne savo ranka ar akimi, jis pasitikėjo technika, kompiuteriu, elementaria logika ir matematika.
Kodėl jis tai daro šiandien? Jau eidamas į vietą, į kurią nutaikytas jo ginklas, užtaisytas sprogstamąja kulka (ji dėl viso pikto, kad nebūtų nesusipratimo), jis nesurado geresnio atsakymo, kuris jam jau ne sykį buvo kilęs ir anksčiau – aš taip noriu. Tik tiek. Vyras sako moteriai – noriu. Moteris vyrui sako – noriu. Viskas prasideda žodžiu „noriu“. Diktatoriai, sadistai, artistai, keliautojai, menininkai, politikai – visi jie pirmiausia pasako noriu ir tik paskui savo norą ima dangstyti įvairiausių kaukių ir šmėklų, kvailiausių veidrodinių atspindžių pavidalais. Ir visur, už visų šydų, už visų maldų ir pasiaukojimų „vardan tiesos ir amžinybės“ slypi vienintelis, banalus žodeliukas „noriu“.
Jis atsistojo prabangaus restorano tarpduryje, - niekad nepietavo šioje skylėje, bet pasirinko ją vien dėl patogios dispozicijos: butas, kuriame stovi ginklas su automatiniu paleidimo mechanizmu, priklausė į užsienį išvykusiam ir iš ten niekada nebegrįšinčiam žmogui. Mirtis – emigracija be teisės sugrįžti.
Iš pradžių buvo sumanęs užsisakyti staliuką, tačiau toks pasirinkimas jam pasirodė rizikingas. Sunku apskaičiuoti. O štai čia, restorano tarpduryje, nusitaikymo kampas idealus. Vėjo nėra, saulė tokiu metu šviečia iš šono.
Jis pažvelgė į laikrodį: trisdešimt sekundžių iki pusiaudienio. Pirmą sykį jis stovi čia, tai yra, pirmą sykį jis yra taikinys, o ne medžiotojas. Jam neįdomu, kas bus vėliau, kur dės jo vidutinio ūgio, labiau liekną nei stambų kūną, kas bus su jo ginklų kolekcija, su pinigais, kuriuos jis saugiai paslėpė ir kuriuos vis tiek kada nors kas nors suras... Jam niekas nerūpėjo, nes jis tvirtai žinojo – tas, kuris per daug rūpinasi, kaip atrodys išeidamas, užmiršta, jog reikia išeiti. Ir iš to visuomet kyla kančia.
Penkiolika sekundžių, keista, jis tik dabar suvokė, kad turbūt dėl to jis mėgo išlaikyti saugų ir padorų atstumą iki aukos, kad ligi paskutinės akimirkos pasmerktasis nesuprastų, jog ta akimirka jau paskutinė. Tokią mintį jam pakišo jausmas, atsiradęs kažkur žarnyno gilumose ir pamažu persmelkiantis visą organizmą. Gali būti, kad tai buvo kylanti nežinomybės baimė, o gal paprasčiausiai – naujos patirties banga, užliejanti krūtinę kaip vaikystėje dar nežinomo, neragauto jausmo skoniu.
Jis likvidavo keturiasdešimt tris taikinius. Bet niekur apie tai nebus parašyta, nebus išvardyti jo nuopelnai valstybei ar šeimai. Nes valstybei jis tebuvo eilinis sraigtelis, o šeimos neturėjo.
Jis pajuto stumtelėjimą ir kadangi tam buvo visiškai nepasirengęs, žengė porą žingsnių į priekį. Tai buvo ne kulkos smūgis, jis negalėjo suklysti – kulka turėjo jam ištaškyti smegenis, o stumtelėjimas buvo į nugarą. Žengęs keletą žingsnių į priekį, vos nesuklupo, paskui staigiai atsisuko: tarpduryje stovėjo stambus vidutinio ūgio vyriškis, vilkįs prabangų „Gucci“ kostiumą, trumpai kirptais plaukais, o ant putlių abiejų rankų pirštų žybčiojo žiedai su brangakmeniais. Vyras stovėjo tarpduryje ir šypsojosi jam paniekos ir pranašumo sklidina šypsena.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį – lygiai dvylikta. Jo sąmonėje šmėkštelėjo banali mintis, kad žmogaus gyvybę ar mirtį kartais lemia akimirka. Mirtis paskiria aukai pasimatymą ir jai nesvarbu, kas į tą pasimatymą ateis. Jeigu žmogus žinotų... jo mintis nutrūko, nes savim patenkinto vyro su „Gucci“ kostiumu galva staiga sprogo tarsi dantų krapštukas, kurį jis laikė sukandęs kaip cigarą, būtų buvęs ne paprastos medienos gabalas, o galinga, iki šiol nežinoma bomba.
Dar kiek pastovėjęs jis apsisuko ir lėtai nuėjo į priešingą pusę, nei jo paliktas gyvenimas.
