Rusų skaičiavimais, kitais metais šaliai gresia 4,2 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų deficitas. Tokio jų kiekio pakaktų porai nedidelių valstybių. Antimonopolinės teisės specialistas Alanas Riley Europos politikos studijų centro (Centre for European Policy Studies ) užsakymu parengtame tyrime teigia, kad iki 2010 m. dujų trūkumas Rusijoje gali išaugti iki 126 milijardų kubinių metrų per metus, o tai vos nedaug mažiau, nei visas rusiškų dujų eksportas į Europos Sąjungą. Su tokiu teiginiu, be kitų specialistų, sutinka ir ekspertas Vladimiras Milovas, anksčiau ėjęs energetikos ministro pareigas, o dabar vadovaujantis vienam iš nedaugelio nepriklausomų Maskvos analitinių institutų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokia mintis prieštarauja sveikam protui. Dujų atsargos Rusijoje vertinamos milžinišku skaičiumi – 47 trilijonais kubinių metrų. Tačiau, kaip ir daugelyje Rusijos ūkio sričių, dujų sektoriuje (kurį kone visą kontroliuoja valstybės monopolininkas „Gazprom“) išteklių daug, bet ne mažiau ir neūkiškumo. Be to, „Gazprom“ vadovybė tokia uždara, kad žiūrint iš šalies dažnai sunku suprasti, ko gi vis dėlto yra daugiau.
Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų Rusijoje nebuvo pradėtas eksploatuoti nė vienas didesnis gamtinių dujų telkinys, o gamybos apimtys iš sovietinės sistemos paveldėtose dujų verslovėse sparčiai mažėja. Dujotiekių tinklas smarkiai susidėvėjęs (kiek daugiau nei pusei visų vamzdžių – daugiau nei 20 metų), o kompresorinės tokios neefektyvios, kad dėl jų veikimo kasmet prarandama 42 milijardai kubinių metrų dujų. Tuo tarpu vyriausybė aktyviai vykdo dujofikavimo politiką – prie dujotiekių jungiamos vis naujos gyvenvietės. Tai reiškia, kad vidinė dujų paklausa Rusijoje augs, nors šiuo metu gavybos apimtys smunka.
Nors „Gazprom“ liūdnai garsėja savo neskaidria finansų sistema, žinių apie tai, kad jau ilgą laiką gaunamus pelnus iš kompanijos nuplukdo nežinia kam priklausančios firmos – tarpininkės, yra daugiau nei pakankamai. Vertinant pasauliniais standartais „Gazprom“ sąnaudos yra milžiniškos. Didelės lėšos skiriamos vadinamosioms „neprofilinėms“ veikloms sritims: už šių žodžių slepiasi jachtų, nekilnojamojo turto pirkimas ir sporto renginių finansavimas. Pavyzdžiui, „Gazprom“ priklauso didelis viešbučių tinklas. Man teko viename iš jų apsistoti, prisipažįsta straipsnio autorius. Galiu nedvejodamas nurodyti tris išskirtinius jų bruožus: prašmatnus interjeras, akivaizdžiai išpūsto aptarnaujančiojo personalo tingumas ir absoliutus klientų trūkumas.
Teoriškai „Gazprom“ gali imtis eksploatuoti naujus dujų telkinius. Tačiau praktiškai jam reikia užsienio bendrovių paramos. Bet „Gazprom“ nenori atiduoti joms pelno dalies, ir dėl to derybos neišvengiamai patenka į akligatvį. Milžiniškas Štokmano telkinys Barenco jūros šelfe buvo atrastas dar 1988 metais, tačiau jo įsisavinimas užtruko. Net neatsižvelgus į permainingo ir ksenofobiško rusiško investicijų režimo įtaką, projektą sunku įgyvendinti grynai techniškai. Užsienio bendrovės galėtų surizikuoti ir investuoti Rusijoje vieną kitą milijardą dolerių, tačiau dabartinėmis sąlygomis, kai savininkų teisių niekas negarantuoja, pakloti dešimtis milijardų už teisę dalyvauti „nuo nulio“ pradedant įsisavinti telkinį niekas nesiruošia.
Savo „skyles“ „Gazprom“ daugiausia užkaišo pirkdamas dujas iš Centrinės Azijos. Palikim nuošalyje paradoksą – tokia dujų turtinga šalis kaip Rusija pati priversta kažkur jas pirkti. Tai dar ne viskas. Stebina pirkimų apimtys: antai Turkmėnijoje iki 2009 m. planuojama nupirkti iki 80 milijardų kubinių metrų kasmet. Tai 10 kartų daugiau nei šiandien, o juk valdymas turkmėnų dujų sektoriuje dar blogesnis nei rusiškame. Situaciją pačioje Rusijoje galėtų bent kiek palengvinti nepriklausomi gamintojai, tačiau „Gazprom“, užuot suteikęs galimybę jiems naudotis savo vamzdynais, stengiasi tokias įmones pats įsigyti ir šitaip išsaugoti monopoliją. Kai tai nutiks, jos, ko gero, taps tokios pat pasibaisėtinai neefektyvios, kaip ir pats „Gazprom“.
Jau šiandien Rusija mažina dujų tiekimą tiems, kurie vis tiek nesiskųs – pavyzdžiui, Baltarusijai, - ir visur, kur tik gali, didina kainas. Tačiau pačios didžiausios problemos laukia ateityje. Gyvybiškai Sankt Peterburgui būtina nauja elektrinė iki šiol neveikia dėl to, kad negauna dujų.
Jeigu Alanas Riley teisus, mūsų laukia įdomių įvykių – o kai ko ir šaltų vakarų – kupina žiema. Ką nuspręs sušaldyti Vladimiras Putinas – rinkėjus savo šalyje ar kaimyninėse? Vienas variantas gresia socialiniu sprogimu, kitas – diplomatiniais skandalais. O apskritai - jei gyvenate kur nors tarp Aacheno ir Amūro, kaupkite anglių ir žvakių atsargas, pataria „The Economist“.
REKLAMA
