„Vandalizmas Ievos Simonaitytės bibliotekoje“ - taip „Pamario restauratorių“ darbą bibliotekoje įvardijo istorikai, ekspertai, restauratoriai. Lietuvos paminklosaugos elitas neieško žodžių, komentuodamas jau pagarsėjusią (išsamiau – čia, čia ir čia) paminklosauginę situaciją Klaipėdoje.
Gražina Drėmaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, restauratorė:
„Mane ir mano kolegas Vilniuje tiesiog įsiutino „Pamario restauratorius“. Tikras restauratorius, jeigu jis pamato, kad dirbant randamos naujos vertybės, turi pats nutraukti darbus, o ne rašyti raštus, prašydamas, kad leistų griauti.
Deja, mūsų paminklosaugoje baigia išnykti restauravimas, jį vis labiau keičia pritaikymas: kai pastatas iškastruojamas, sunaikinant interjero detales: krosnis, žaliuzes, koklius, duris, vyrius ir t.t.. Naikindami detales, restauratoriai apvaginėja mus, skurdina mūsų tautos istoriją. Jeigu restauratorius pats negali sutvarkyti rastos vertybės, jis privalo atiduoti ją saugoti į muziejų, o ne naikinti ir išvežinėti į sąvartynus.
Pati dirbu restauratore 38 metus, todėl gerai žinau, kad šios specialybės žmogus turi pasižymėti ir aukšta morale: turi būti ištikimas profesiniams principams, pareigai atkurti ir saugoti istorijos reliktus.
Ir dar mane stebina, kad tokie dalykai vyksta bibliotekoje. Kiek žinau, I. Simonaitytės vadovybėje dirba ir rašytojas. Juk tai kultūros žmonės, tad kur jų dvasingumas?“
Kęstutis Demereckas, Lietuvos jūrinio paveldo tarybos prie Kultūros paveldo departamento narys, studijų apie Klaipėdos krašto paveldą ir marinistinę kultūrą autorius:
„Tai, kas dabar sunaikinta I.Simonaitytės bibliotekoje – unikalios vertybės, kurių niekur jau neberasime. Tų žmonių, kurie išvežė krosnį, žaliuzes, koklius, nugriovė priestatą restauratoriais pavadinti neapsiverstų liežuvis, jiems reikia atimti licencijas. Tik kas vyksta bibliotekoje – vandalizmas. Bibliotekai atiteko tais laikais paties turtingiausio klaipėdiečio H.Gerlacho, kuris yra labai daug nuveikęs Klaipėdos labui, palikimas – vienas puošniausių to meto namų, todėl biblioteka privalėjo viską kruopščiai išsaugoti ir puoselėti.
Be abejo, griauti lengviau, negu saugoti. Tačiau jei nesugebi išsaugoti – bent negriauk, nenaikink, palik ateities kartoms. Paveldas visas yra trapaus, sutrūnijęs, materialistų akimis žiūrint – nevertingas. Bet juk gražiausi Klaipėdos fachverko pastatai, kaip kad Menininkų namų kiemelis – tai irgi galėjo pasirodytu visai nevertingi – tai buvę tvartai, sandėliukai.
Baisu, kad paveldo sistemoje vis labiau įsigali juodasis verslas, kuris naikina šviesiąją paminklosaugos pusę.“
Antanas Pužauskas, restauratorius, sukūręs vyno restorano „Petit Marsel“ interjerą Klaipėdoje:
„Kada pagaliau suvoksim, kad vertybė ne kiniškas niekutis, o šukės su vokiškais, lenkiškais ženklais, kurias išmetam į šiukšlyną iš restauruojamų pastatų. Man didžiausia vertybė – angeliukas, kurį iš tokių šukių suklijavau. Deja, kai dirbau Klaipėdoje, mane šokiruodavo vietinių „specialistų“ tamsumas; jie ateidavo ir aiškindavo savininkui – nemokėk tu jam pinigų, nes sienos nenuglaistytos – paliktas senas tinkas, juk jis negražus. Lietuvoje vis labiau įsigali Holivudo, bajorkiemų kultūra – kuo mažiau autentikos. Suvokim pagaliau paprastus dalykus: sunaikindami praeitį, nebeturėsime ateities“.
Juozas Lapinskas, Valstybinės kultūros paveldo komisijos vyr. specialistas, architektas, restauratorius:
„Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, klausant restauratorių ir bibliotekininkų kalbų. Kultūros paveldas negali būti techniškai nesusidėvėjęs. Juk restauratoriai ir reikalingi tam, kad išsiaiškintų unikalumą ir jautriai atkurtų, sustiprintų objektą. Restauratoriai išveždami neištirtus objektus į šiukšlyną, apvagia visuomenę, Niekas nesuteikia jiems teisės užgrobti istoriją ir ją naikinti. Kalbant konkrečiai, dingusios ikikarinės medinės žaliuzės – tokios technikos vystimosi pradininkės. Tokie daiktai parodo žmonėms, kaip mes vystomės, einame į priekį. Tai ne tik interjero detalė, bet ir technikos reliktas, kurį restauratoriai privalėjo išsaugoti“.
Dainius Elertas, istorikas:
„Ar restauratoriai nežinojo, kad tarpukario priestatas saugotinas kaip natūrali pastato raidos dalis? Priestate įrengtas centrinis krosninis šildymas dar prieš karą – tuo jis ir įdomus. Kokia ten buvo krosnis – neištirta. Kodėl reikėjo nugriauti priestatą? Kad palengvintų krovininių mašinų įvažiavimą? Juk kūrybingas architektas lengvai pritaikytų tą priestatą ir karo laikų slėptuvę visuomeninėms reikmėms.
Diskutuojant dėl krosnies likimo – kaip vienos iš sudedamųjų priestato dalių būtina atsižvelgti į šias aplinkybes. Krosnis nupaveiksluota dar 2006 m. – vadinasi ji tuomet dar buvo. Teiginys apie visišką krosnies „subyrėjimą“ iki tol tiesiog nesuprantamas: ketus savaime nesubyra, galu gale turėjo likti vienas įdomiausių – matomiausių žmonėms dalių – durelės. Pačios krosnies nieks netyrė. Esant konfliktui reikalinga nešališko eksperto nuomonė. Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į kelias detales. Nuotraukoje aiškiai matome krosnies gamintojo ženklą t.y. katilų - mechanikos gamyklos „Boris Glebskij“. Kada šis katilas buvo įmontuotas bibliotekoje nėra ištirta. Tikrai žinoma, kad pati gamykla buvo įkurta Rusijoje 1932 m. Tuo metu gamykla specializavosi žemės ūkio priemonių dalių liejimu. 1934 m. ji ėmė specializuotis katilų gamyboje.
Gal būt pasikonsultavus su šios gamyklos specialistais sužinotume tikslesnę gamybos datą. Bet kokiu atveju buvo sunaikintas vienas iš pastato raidą atspindinčių elementų, saugotinas ir pritaikytinas rodymui objektas. Tačiau jį sunaikinus, pavogus ar pridavus į metalo supirktuvę neliko apie ką diskutuoti „Yra žmogus yra problema, nėra žmogaus...“. Na, nebent apie šeimininkų elgesį.
Išvada: jei restauratoriai ar savininkas nori naikinti - jokie tyrimai, verčių nustatymai jiems nebeįdomūs...“
