Per porą artimiausių metų tarptautinių santykių pobūdį pakeis stiprus Amerikos lyderystės ilgesys, JAV dienraštyje „The Washington Post“ tvirtina žurnalo „The Foreign Policy“ vyriausiasis redaktorius Moises'as Naimas.
Pasak jo, ši tendencija tarptautinėje arenoje išryškės lygiai taip pat netikėtai, kaip ir neišvengiamai: netikėtai – dėl daugelį pasaulio šalių apėmusių stiprių antiamerikietiškų nuotaikų, o neišvengiamai dėl to, kad tik Amerika gali užpildyti susidariusį politinį vakuumą.
Amerikos vadovavimo idėja vėl atgauna patrauklumą ne tik dėl to, kad bus išrinktas naujas prezidentas, nors Baltųjų rūmų šeimininko pasikeitimas prie to neabejotinai prisidės. Per dešimtmetį trukusį Amerikos „nusišalinimą“ ir dėmesio sutelkimą į kitus klausimus tarptautinės ir regioninės problemos paaštrėjo. Daugeliu šių atvejų vienintelė valstybė, pasiruošusi ir pajėgi imtis efektyvių veiksmų joms spręsti – tai Jungtinės Valstijos, teigiama straipsnyje.
Žinoma, antiamerikanizmas neišnyks niekada, rašo autorius. Neišnyks ir Amerikos priešai. Tačiau stiprios antiamerikietiškumo srovės egzistuos kartu su vis stiprėjančiu daugelio šalių reikalavimu, kad JAV imtųsi aktyvesnio vaidmens tarptautiniuose santykiuose.
Suprantama, pasaulis ilgisi ne tos Amerikos, kuri prevenciškai įsiveržia į potencialių priešų teritoriją, išsukinėja rankas sąjungininkams ir nepaiso tarptautinės teisės, sugrįžimo, teigiama straipsnyje. Jam reikia Amerikos, kuri pajėgia sutelkti aplink save valstybes, kurios kitais atvejais sėdi sudėjusias rankas, kol tarptautinės krizės tampa nebekontroliuojamos. Jam reikia supervalstybės, keliančios novatoriškas iniciatyvas, kaip kovoti su rimčiausiais šiandienos iššūkiais, tokiais kaip klimato pokyčiai, branduolinio ginklo plitimas ir radikalus islamo fundamentalizmas. „Paklausą turi“ ta Amerika, kuri įtvirtina tarptautines normas, skatinančias tarptautinę prekybą, ir imasi efektyvių veiksmų stabilizuoti krizių purtomą pasaulio ekonomiką. Ir, suprantama, pasauliui reikia supervalstybės, kuri yra pakankamai turtinga, kad galėtų visa tai finansuoti, nes tai ne pagal jėgas jokiai kitai šaliai.
Ir tai ne šiaip naivūs lūkesčiai, tvirtina autorius. Užsienio šalių lyderiai supranta, kad net ir pačioje palankiausioje situacijoje naujasis JAV prezidentas negalės pasiekti realių rezultatų visose paminėtose srityse. Supranta jie ir tai, kad už Amerikos vadovavimą visada reikia sumokėti tam tikrą kainą. Išrinktieji lyderiai bet kurioje šalyje patenka į rizikingą politinę situaciją, jei susidaro įspūdis, kad jie pernelyg stiprina sąjungą su JAV. Nepaisant to kai kurie iš jų demonstruoja stebinantį pasiryžimą stoti petys petin su Amerika, teigia autorius.
Prisiminkime, kas nutiko praėjusių metų kovą, kai prezidentas Bushas lankėsi Lotynų Amerikoje – regione, kurį jis iki to laiko iš esmės ignoravo. Daugeliui atrodė, kad šis vizitas neatneš realių rezultatų, nes Bushas neturėjo konkrečių pasiūlymų. Vis dėlto visų Lotynų Amerikos šalių prezidentai, kurie buvo paprašyti priimti „šlubuojančią antį“ iš Vašingtono, tai yra, svečią tuščiomis rankomis, kuris politiškai buvo ne mažiau pavojingas už radioaktyvų objektą, sutiko su pasiūlymu, o kai kurie net ėmėsi aktyvaus lobizmo, kad tik jų sostinės būtų įtrauktos į vizito programą. Kam jiems to reikėjo? Valstybių prezidentai tikėjosi pasiekti, kad vienintelė pasaulio supervalstybė ką nors padarys jų šalių labui, teigia autorius. Pavyzdžiui, kairysis Brazilijos prezidentas Luizas Iancio Lula da Silva, asmeninis Busho priešo Hugo Chavezo bičiulis ir tvirtas šalininkas, norėjo gauti paramą plėtojant šalyje etanolio gamybą.
Turkijos gyventojai ne mažiau už brazilus kritiškai nusiteikę JAV atžvilgiu. Vis dėlto Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas iš esmės veikė taip pat, kaip jo kolega Brazilijoje, atvirai bandydamas įsiteikti Busho administracijai. Turkijos premjeras puikia supranta, kad JAV kaip jokia kita šalis gali paremti jo pastangas įstoti į Europos Sąjungą.
Lula ir Erdoganas – tik du iš ilgo pasaulio lyderių, suvokiančių, kad nors JAV kartais veikia grubiai, tačiau bet kokia kita jų lyderystės alternatyva atrodo nepalyginamai blogesnė, sąrašo. Mažai kas nori, kad pasaulinėje arenoje pirmuoju smuiku griežtų autoritariniai lyderiai, pavyzdžiui, Rusijos ar Kinijos vadovai, teigiama straipsnyje. Efektyvių veiksmų imtis nepajėgi Europos Sąjunga apskritai nelabai tinka pasaulio lyderio vaidmeniui. O be šių variantų tarptautinėje arenoje iš esmės telieka tik anarchistinis vakuumas. Todėl daugelis užsienio šalių lyderių bus pasirengę mokėti būtiną kainą už Amerikos vadovavimą. Jie prašo tik vieno – kad į šią sąskaitą nebūtų įtrauktas vergiškas paklusnumas bet kokiam milžino, turinčio daugiau jėgos, nei proto, kaprizui; kurio legitimiškumą griauna reguliarios nekompetentingumo, beatodairiškumo ir nežinojimo apraiškos.
Daugelyje šalių vykdomos sociologinės apklausos nebe pirmus metus liudija, kad Jungtinių Valstijų legitimiškumas ir prestižas silpnėja, pastebi autorius. Kita vertus, „WorldPublicOpinion.org“ interneto svetainėje skelbiama, kad tose šalyse, kurių gyventojai neigiamai vertina JAV „pasaulinę lyderystę“, žmonės vis dėlto nenori, kad Amerika nusišalintų nuo tarptautinių problemų sprendimo. Antai 93 proc. respondentų Pietų Korėjoje, 78 proc. Prancūzijoje ir 71 proc. Meksikoje pernai pareiškė, kad JAV turi atlikti savo vaidmenį sprendžiant tarptautines problemas. Dar daugiau, nepaisant bendro negatyvaus požiūrio į JAV, daugelis apklaustųjų mano, kad dvišaliai jų valstybių ir Amerikos santykiai gerėja. Nė vienoje šalyje, kur buvo rengiamos apklausos, žmonės nesakė, kad jų šalių ir JAV santykiai keičiasi į blogąją pusę.
Amerikiečiai taip pat trokšta, kad jų šalis būtų labiau gerbiama užsienyje, teigiama straipsnyje. 69 proc. respondentų JAV mano, kad Amerikai naudinga imtis aktyvaus vaidmens tarptautinėje arenoje. O vienas aukštas Busho administracijos atstovas neseniai paragino iš naujo apmąstyti JAV požiūrį į įvykius pasaulyje. „Sėkmės turi būti labiau siekiama ne primetinėjant savo valią, o darant poveikį draugų, priešininkų ir, svarbiausia, tų, kurie nepatenka į šias dvi kategorijas, elgesiui, - pabrėžė jis. – Mums būtina radikaliai padidinti finansavimą civiliniams nacionalinio saugumo instrumentams – diplomatijai, strateginei komunikacijai, užsienio paramai, pilietinėms iniciatyvoms, o taip pat ekonominei plėtrai ir rekonstrukcijai.“ Kas gi tas amerikietis, kviečiantis ryžtingai keisti pernelyg militarizuotą dabartinės administracijos užsienio politikos kursą? Ogi JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas, pastebi autorius.
Taigi, paklausa „naujo tipo“ Amerikos pasaulinei lyderystei egzistuoja. O paklausa, kaip žinoma, sukuria pasiūlą, teigiama „The Washington Post“ paskelbtame straipsnyje.
