Pirmiausia – kas tie mes? Šiuo atveju – Šiaurės Amerikoje gyvenantys lietuviai išeiviai, sakykim – paprasti žmonės. O kas mokslininkai? Čia ir Lietuvoje gyvenantis labiausiai išsilavinęs, aukščiausius mokslo laipsnius įsigijęs, įvairiose mokslo srityse dirbantis, lietuvių tautos elitas. O kodėl tokia tema? Dėl to, kad už keturių savaičių, Padėkos dienos savaitgalio laikotarpiu, Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, bus mūsų, paprastų žmonių, ir jų, mokslininkų, susitikimas bei pabendravimas. Čia įvyks jau keturioliktas lietuvių mokslininkų suvažiavimas, vadinamas Mokslo ir kūrybos simpoziumu, tačiau atitinkamai sudaryta programa būdingas, įdomus bei patrauklus visiems. Apie jį užsiminiau jau „AL“ praėjusio šeštadienio, spalio 25-tos, laidoje. Čia – temos tęsinys. Bus gal ir ilgokas, nes reikia atsakyti į daug klausimų, kaip tik šia proga kylančių ir iš visuomenės, ir iš šio simpoziumo organizatorių pusės. Beje, jis dar ir sukaktuvinis, nes nuo pirmojo praėjo jau 40 metų, ir dar savotiškai būdingas, nes simpoziumų organizavimas grįžta į pradininkės JAV LB Krašto valdybos rankas. Ypač man, kaip vienam iš pradininkų ir pirmojo organizatorių.
„Koks buvo Jūsų, kaip JAV LB pirmininko, lūkestis anuo 1968–1969 metų laikotarpiu iš tokio, kaip Mokslo ir kūrybos simpoziumas, susibuvimo? Ką buvo bandoma pasiekti šia dar neapibrėžta idėja? Kas paskatino Lietuvių Bendruomenę ir mokslininkų grupę sueiti? Ar tarp jūsų ir mokslininkų buvo nuomonių skirtumo, kokio pobūdžio šis renginys turėtų būti? Ar pirmasis MKS Jus nuvylė, ar manote, kad juo buvo pasiektas tikslas? Jeigu taip, kokius tikslus, bent pradinius, anuo laiku numatėte? Kuo šis renginys pasižymėjo, ko stigo, ir prie kokių išvadų po simpoziumo priėjote ateičiai?“ – klausimai mano kompiuteryje iš dabartinio programos organizatorių. O čia pat ir mano klausimas atgal: kiek, pagal klausėją, puslapių reikėtų į juos visus dorai atsakyti? Gal net poros šimtų jų knygiūkštės? Tačiau šie klausimai, ypač šiandien, atsakymų tikrai verti? Kaip iki tokio aukštos mokslinės kokybės renginio, jau net 40 metų kas treji metai pasikartojančio, minties buvo prieita? Tad kaip nors bandysiu su atsakymais dorotis.
Šešiasdešimt aštuntieji – devintieji metai, dvidešimtas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės gimtadienis, o taip pat ir mano „bangos“ ateivių pirmųjų žingsnių Amerikoje tokia pati sukaktis. Šešioliktuosius metus „mina“ ir jau stipriai įsitvirtinusi JAV Lietuvių Bendruomenė. Gerai organizuota, su apie 70 apylinkių, 10 apygardų, panašia į kažkokį seimelį taryba, jos renkama krašto valdyba, grynai demokratinius pradus puoselėjanti organizacine santvarka, jau ryžtingai žengia savo didžiųjų tikslų, Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo išeivijoje keliu. Jame ir aš nuo pirmos PLB gimimo dienos. Visas JAV LB santvarkos žemesnes pakopas perkopęs, atsiduriu jos vadovybės viršūnėje. Pavyksta suburti nuosaikią, darbščią, savo uždavinį puikiai suprantančią valdybą. Darbo daug, bet iriamės pirmyn, tačiau kai kur jis visgi silpnokas. Lietuvybės išlaikymo – švietimo, kultūrinės, sporto sričių plotai purenami neblogai, kasmet stropiai apsėjami ir skina bent jau pusėtinai patenkinamą derlių, nors ir čia, tiems patiems keliolika metų tarp savęs trinantis, pradeda jaustis nusidėvėjimas. Ypač stoka naujai aplinkai tinkančio profesionalumo, nes vertėmės prieš ketvirtį šimtmečio dar tėvynėje įgytu. Tačiau visuomeninėje, Lietuvos laisvinimo srityje – jau beveik katastrofa. Bendruomenės jaunesni vadovai, gyvenamai aplinkai imlesni, stengėsi prie jos derintis, neatsilikti nuo laiko reikalavimų ir veiklą grįsti darbu, o jam atlikti siekė daugiau savarankiškumo. Bet tik laisvalaikiu plušdami, jį atlikti ne visur suspėjo. O vyresnieji, Lietuvoje buvę dar anų demokratinių politinių laikų vadai ir čia norėdami tokie būti, jaunesniųjų veržlumo, o ypač savarankiškumo, nepakentė. Tačiau patys ir dėl naujų sąlygų pažinimo stokos, ir amžiaus slegiami, tesugebėjo tik tarpusavyje susitikti ir posėdžiuose apie Lietuvos laisvinimą pakalbėti. Tuo tarpu Bendruomenė, nors ir trukdoma, šioje srityje stengėsi vystyti plačią veiklą. Per apylinkes, apygardas, tarybos narius, krašto valdybą, privačius asmenis, Lietuvos laisvės klausimą judino visame krašte. Per gyvenamųjų apylinkių politines įstaigas mezgė ryšius su vietiniais politikais, miestų bei miestelių merais, JAV Atstovų Rūmų nariais, senatoriais, spauda, radiju, net televizija. O čia irgi reikėjo šiam darbui tinkamų, ypač gerai anglų kalbą mokančių, taip pat ir tam tikrą padėtį vietinėje visuomenėje turinčių žmonių. Jų irgi stigo, ir reikėjo verstis dar iš tėvynės atsigabentomis jėgomis, kurios taip pat pradėjo silpti. Labai ryškiai matėsi: reikia pakaitalų, reikia naujų jėgų, ypač profesionalių. Kur jų gauti?
Tačiau jų jau buvo. Karo išvietintų asmenų iš Europos išvykimui prasidėjus, 1948–1951 metų laikotarpiu į Ameriką atvyko apie 32 000 lietuvių. Tarp jų daug mokyklinio ir universitetinio amžiaus jaunimo. Visi jie, baigę vidurinius mokslus, stojo į universitetus, ir mano JAV LB vadovavimo metais jau gal net pora ar daugiau tūkstančių jų buvo įsigiję magistrų, daktarų laipsnius ir darbavosi aukštosiose mokyklose arba atitinkamoje pramonėje. Sukinėjosi jie ir lietuviškoje aplinkoje, daugiausia ideologinėse Ateitininkų, Skautų, Neo-lituanų, Šviesos, Santaros, sporto organizacijose, studentų sąjungoje. Atvykdavo į stovyklas, susirinkimus, suvažiavimus, skaitydavo paskaitas, tačiau Bendruomenėje, kur, man atrodė, daugiausia jų reikėjo, ypač visuomeninėje Lietuvos laisvinimo veikloje santykiaujant su Amerikos politikais, jų nebuvo. Daug jų šoko tautinių šokių grupėse, dalyvaudavo tautinių šokių šventėse, kurių vienos ruošimui ir man teko vadovauti ir daug tokio jaunimo čia matyti.
Čia man ir kilo mintis: visus šiuos jaunuosius reikia įjungti į Lietuvių Bendruomenę Lietuvos laisvinimo darbui. Didelis skirtumas, galvojau, bus, kai tuo reikalu JAV Senatoriaus įstaigoje lankysis ne kurioje nors projektavimo bendrovėje dirbantis, dideliu akcentu angliškai kalbantis, nors ir inžinierius, bet, sakykim, taisyklingai angliškai kalbantis jaunas Lojolos universiteto profesorius. Jis su Senatoriumi susipažins, užmegs ryšį, nuolat jį palaikys, siųs jam reikiamas žinias apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, rašys raštus, ruoš dokumentus, kvies kalbėti į lietuvių šventes, prašys Lietuvos laisvės klausimą kelti tarptautiniuose forumuose. Tai irgi Lietuvių Bendruomenės darbas, tačiau jau kitoje pakopoje, kaip lietuviui mokslininkui ir dera.
Tai tik viena lietuviško, su Lietuvos laisvinimu susijusio, Bendruomenės darbo sritis, į kurią norėjau jaunus lietuvius mokslininkus pakviesti. Sritis, beje, plati. Ne tik tarp politikų, bet ir tarp kolegų universitete, mokslininkų bendrijose, žiniasklaidoje. Tik kaip mokslininką čia atvilioti. Juk nekviesi jo į JAV LB kurios nors apylinkės valdybą, kur posėdžiuose kartais net po porą svarstoma, ar ruošiamai gegužinei kumpį virt ar kept, bet į darbą jam atitinkamoje plotmėje. Tai čia buvo viena iš minčių, kuria norėjau pasidalinti su jau Amerikoje mokslo darbus dirbančiais lietuviais mokslininkais tiesiogiai. Trumpai visą šią ilgą istoriją suglaudus, pasvarstyti apie jų tiesioginę tarnybą Lietuvai. Tai ir buvo mano pradinis tikslas: pakviesti lietuvius mokslininkus ir su jais pakalbėti apie talką Lietuvių Bendruomenei Lietuvos laisvinimo darbe. Tačiau labai gerai žinojau, kad vien tik toks mano užmojis jų nesuvilios. Apie tuos reikalus galima tik jau su sukviestais pakalbėti, ir tikėjau, kad jie noriai tai darys, nes Lietuvos laisvės reikalai jiems irgi negalėjo nerūpėti, tačiau susibūrimui reikėjo rasti ir kitų, jiems, kaip mokslininkams, rūpimų svarstytinų klausimų, tarp kurių ne paskutinis buvo ir žmogiškas pabendravimas tarp įvairiose srityse mokslinį darbą dirbančių lietuvių. Beje, naudingas ir jų darbovietėms. Tai buvo mano mintis, kurią reikėjo perkelti į gyvenimą. Apie tai – kituose rašiniuose.
