Prieš 1967-ųjų Meilės vasarą gyvavo bytnikų karta, kurių kontrkultūrinis etosas buvo išreikštas Jacko Kerouaco knygoje „Kelyje“. 1957 išspausdintas Kerouaco sąmonės srauto padiktuotas romanas tūkstančius bendraminčių ieškotojų atvedė į San Francisko šiaurinį paplūdimį, bytnikų kultūros centrą. Kai prisidėjo LSD ir elektrinės gitaros, miestą įsupo nauja psichodelinio undergroundo banga. Ten buvusieji prisimena keičiančią psichodelinės patirties galią.
Jie, jaunų vaikinų ir merginų armija, užvaldė Vakarus ir netgi turėjo savo žygio maršų, tokių, kaip Scott McKenzie „San Francisco (Be Sure and Wear Some Flowers in Your Hair)“. Laikraščiai tai vadino „Gėlių vaikų invazija“. Koks šimtas tūkstančių jaunuolių vos pasibaigus mokslo metams atvyko į Meilės vasarą. Jau po Velykų miesto gatvės prisipildė vaikų iš visos šalies.
Bet tai nebuvo kokie nors poetai bytnikai, kokie jau važiavo čia anksčiau. Tai buvo purvini ir apiplyšę atstumtieji, ir juos, dieną ir naktį besibūriuojančius Haight Ashbury, visi pradėjo vadinti gatviniais žmonėmis.
Davidas Getzas: Man buvo 25 metai, ir aš išties maniau, kad žinau, ką gyvenime reikia veikti, kad aš išties žinau, kaip mokyti piešimo ir panašiai... O po to užsimečiau rūgšties... Sutikau Peterį Albiną ir sukūrėme grupę. Dar prieš prisijungiant Janis (Joplin) galvojau: „Tai jėga, aš daug ko išmoksiu, tapsiu šitos didelės scenos, dar tik kylančios, dalimi, ir patirsiu malonumą grodamas muziką“. Būdamas grupėje nebepaišiau. Nebebuvau mokytojas. Nebebuvau samdomas darbuotojas. Mano plaukai buvo ilgi. Pradėjau atrodyti kitaip, nei kiti.
Michaelis Rossmanas: 1965-ųjų pabaigoje prasidėjo roko šokių vakarai. Tai buvo pirmieji vieši renginiai vadinamoje kontrbendruomenėje, Haight Ashbury.
Prieš tai, kai tūkstantis ilgaplaukių keistuolių pasirodė pirmuosiuose Family Dog šokiuose, niekas nežinojo, kad mieste šitiek hipių. Šokiai pasirodė esą populiarūs ir greitai buvo perkelti į Fillmoro salę. Dar buvo atidaryti savaitiniai šokiai Avalono pokylių salėje, ir San Francisko roko undergroundo aukso amžius įsisiūbavo. Šokėjai, pagauti kvapą atimančio kaifo, grūdosi į sales, į pulsuojančius psichodelika šviesos šou. Didelė auditorijos dalis buvo apsvaigusi nuo LSD. Grupės dažniausiai taip pat. Kai kas vadino tai dionisiškais gentiniais ritualais.
Bob Weir: Palikau namus, kai man buvo septyniolika, ir patekau į tokią situaciją, kur galėjau pradėti gerą arba bent jau padorų gyvenimą, komunose darydamas tai, ko visada norėjau – kurdamas muziką. Buvo tiesiog nuostabu išėjus iš namų įžengti į tokią aplinką ir sugebėti taip gyventi. Mes buvome jauna menininkų komuna ir neturėjome kovoti tiek, kiek paprastai kovoja kiti jauni menininkai, nes kaimynystėje susikūrė didelė rinka, kurioje mes galėjome realizuoti savo kūrinius.
Stewart Brand: 1966 sausį mes padarėme Trips festivalį, ir per tris naktis atvyko apie 10 tūkst.. žmonių. Niekas nežinojo, kad pasaulyje tiek daug hipių, jau nekalbant apie Bay Area.
Revoliucija sklandė ore. Laisvamaniai ėmėsi socialinių veiksmų. Grupė žmonių iš Haight Ashbury, besivadinančių digeriais, pradėjo kasdien tiekti nemokamą maistą, pagamintą iš vietinių supermarketų ir restoranų maisto likučių. Digeriai greitai atidarė nemokamą parduotuvę, kur visos prekės buvo dovanojamos.
Vienas mano draugas skaitė knygą apie Gerrardą Winstanley'ų, anglų eretikų bendruomenės – tarp kitko, labai krikščioniškos – digerių – lyderį. Jie su kitu mano draugu, dalyvavusiu mimų trupėje, sukūrė manifestą ir priklijavo ant mimų trupės studijos durų. Kaip Martinas Liuteris, kuris savo 95 tezes priklijavo ant katedros durų. Daug žmonių prisidėjo prie idėjų, tokių kaip „viskas yra laisva – daryk ką nori“, skleidimo.
Peter Coyote: Mes norėjome panaudoti savo improvizacinius sugebėjimus ten, kur niekas neįsivaizduotų galimybės kurti teatrą. Taigi, Peteris Bergas sukūrė nemokamą parduotuvę, kur nemokamos buvo ne tik prekės, bet ir rolės: vadybininkas, savininkas, bosas. Žmonės ateina ir klausia: „Kas čia vadovauja?“, o mes sakome „Tu“. Ir jei tu tiesiog žioptelėjai kaip kvailys , tai nėr ko kaltinti Kiaulę ar Žmogų ar Sistemą, kad tavo gyvenimėlis toks skurdus. Tau buvo suteikta vaizduotės dovana, ir tu tą dovaną pametei. O jei tu sakai „O, aš vadovauju, jėga, išvalykime viską, čia purvina“, mes paimame ir išvalome. Žvelgiant iš šių dienų, digeriai padarė keturis metus egzistavusį performansą, siekusį įžiebti fundamentalų dialogą apie galią ir pinigus, klasę ir statusą ir apie tai, kas yra kieno šeimininkas amerikiečių visuomenėje.
Wavy Gravy: Kitos vietos Haight gatvėje, tokios kaip brolių Thelinų psichodelinė parduotuvė, arba vaivorykštinis undergroundo laikraštis Oracle suteikė augančiam socialiniam eksperimentui didelį bendruomeniškumo jausmą. Haight dargi turėjo savo nemokamą kliniką, pirmąją šalyje.
Dr. David Smith: Mano tėvai mirė šeštame dešimtmetyje, kai aš buvau paauglys. Paveldėjau šiek tiek pinigų ir nusipirkau butą. Neturėjau nei brolių, nei seserų. Gyvenau pačiam Haight pakraštyje, bet buvau visiškai socialiai neaktyvus. Man tik pasitaikė tapti narkotikų ekspertu narkotikų revoliucijos priešaušryje. Visi reikaliukai ant hipių kalvos buvo tik prasidėję. Tai apstulbino mano protą. Aš pabandžiau LSD ir turėjau dvasinių patirčių. Patyriau kultūrinę transformaciją ir įkūriau Haight Ashbury nemokamą kliniką. Po to, kai išbandžiau LSD ir įsitraukiau į kontrkultūrą, atsidūriau devintame danguje ir tapau vieniu su pasauliu. Pradėjau padėti vargšams. Tokia sąmoningumo transformacija tada įvyko.
Šokių salėse vyko naktinis kultūrinis renesansas, kai seni bliuzmenai ar garsūs džiazo muzikantai dalinosi scena su naujomis psichodelinėmis San Francisko grupėmis – galėjai išgirsti viską nuo Bo Diddley iki Lenny Bruce.
Lawrence Ferlinghetti: Iki Human Be-In (pirmojo hipių festivalio – vert. past.) Haightas buvo išties toks nekaltas, švarus. Prisimenu ankstyvuosius Jefferson Airplane, labai lyriškus. Nueidavau į Fillmorą. Poetas Andrejus Voznesenskis ir aš skaitydavome eilėraščius per Jefferson Airplane pasirodymų pertraukas. Skaitydavau Andrejaus eilėraščių vertimus. Jis skaitydavo rusiškai. Vyko šviesų šou.
1967-ųjų sausį, per Human Be-In, Genčių sambūrį, organizuotą Haight Ashbury komunarų, minia išaugo iki dešimčių tūkstančių bei užtvindė polo laukus ir Golden Gate parką visai dienai, pripildytai roko muzikos, poezijos, budistinių giesmių. Tai buvo taikos ir muzikos diena, kai Hells Angels (smurtaujantys septintojo dešimtmečio baikeriai – vert. past.) rūpinosi pasimetusiais vaikais. Harvardo profesorius Timothy Leary paskelbė mitingo tvarką, perspėdamas minią „įsijungti, susijaudinti ir iškristi“ (turn on, tune in, drop out).
Michael McClure: Sėdėjau ant scenos kartu su Allenu Ginsbergu ir Gary Snyderiu. Buvo ten ir Timothy Leary, ir Lenore Kandel. Padainavau vieną savo eilėraštį, „Dievas, kurį garbinu, yra liūtas“. Tai buvo pirmas didelis jaunų ieškančių žmonių, kontrkultūros susibūrimas. Jie susirinko tam, kad sukurtų savo didžiulę šeimą, švęstų kaip didelė gentis – su muzika, šokiais, dainomis, psichodelika ir gerais politiniais dalykėliais.
Lawrence Ferlinghetti: Aš per Human Be-In sėdėjau ant scenos šalia Alleno Ginsbergo. Turėjau vagonėlius, kuriais tomis dienomis grodavau. Gerai, kad man niekada neleisdavo su jais pasirodyti viešai – būtų buvę siaubinga. Tai buvo dešimties tūkstančių veidų jūra. Nežinau, kiek tiksliai jie suskaičiavo. Prisimenu, kaip saulei leidžiantis tas žmones skaičiavęs vienišas parašiutininkas nusileido į minią.
1966 kovo mėnesio Life žurnalo straipsnis apie LSD tapo šio psichodelinio narkotiko uždraudimo spalio mėnesį priežastimi. Bet džinas jau buvo išskridęs iš butelio. Haight Ashbury vardas jau skambėjo – net grasinančioje oficialiojoje žiniasklaidoje, kuri, to nenorėdama, geriausiai pareklamavo augantį judėjimą. Žmonės pradėjo traukti į San Franciską jau 1967 pradžioj.
Alton Kelley: Bet tie pirmieji metai – 65, 66, 67 – buvo nuostabūs tuo, kad susikūrė puiki bendruomenė, Haight Ashbury. Visi visus pažinojo. Buvo išties smagu. Visi savimi džiaugėsi. Tai buvo kažkaip priešinga bytnikų erai. Jie visi rengėsi juodai ir atrodė liūdni. Mes visi išėjome iš rokenrolo, o ne iš antrojo pasaulinio karo pasaulio. Mes visi jau buvome klausęsi Chucko Berry'io ir Little Richard'o.
Michael Rossman: Tai buvo žolės ir politinių veiksmų metas. Kai paimdavai suktinės, įtraukdavai ne vien dūmų – įtraukdavai visą kultūrinių nuostatų kompleksą – ne tik pasipriešinimą karui, bet pomėgį medvilninėms lovatiesėms, norą paragauti naujo įdomaus maisto, mažesnę kaltę dėl pamokų nelankymo, daugiau nepagarbos valdžiai, bandžiusiai iš tavęs padaryti nusikaltėlį, nes tu turėjai tokias patirtis ir pakeitei gyvenimo perspektyvą.
Julia Brigden (Mergaitė Freiberg): Man atrodo, kad LSD labai paveikė mano ir mano draugų požiūrį. Jis suteikė mums dvasingumo, kurio mes negavome bažnyčioje – mano šeimoje į bažnyčią buvo žiūrima kaip į primityvią atgyveną. Iki tol neturėjus jokios kitos religijos, buvo nuostabu turėti LSD ir suvokti, kad esame tik maža didelio gyvenimo dalelytė.
Dr. David Smith: Žmonės pradėjo važiuoti 66-aisiais. Brolia Thelinai (Haight gatvės psichodelinės parduotuvės savininkai) visa tai pavadino Meilės vasara, ir vaikigaliai pradėjo plūsti į miestą.
Carolyn Garcia (Kalnų mergytė): Mes gyvenome Haight gatvėje ir buvome priblokšti tos masės žmonių, kuri kasdien marširavo šia gatve. Tai buvo tiesiog milžiniškas kiekis besibastančių, laisvų, labai jaunų žmonių. Tą vasarą vyravo rūkas, žmonėms buvo šalta ir nejauku. Bet žmonių buvo labai daug.
Michael McClure: Laisvą judėjimą įžiebė digeriai, ir į miestą pradėjo plūsti žmonės iš visų Jungtinių Valstijų, Europos ir Azijos. Vėliau jie liko čia arba išvažiavo, kartu pasiėmę tai, ką išmoko. Tai buvo milžiniško masto naujų idėjų išbandymas.
Paul Krassner: Meilės vasara išties buvo tam tikra sąmonės būsena. Eini per Haight gatvę ir kas nors paklausia: „Ei, nori išbandyti piliulę?“ ir tu išbandai, nes juk gerbi tą žmogų. Tai buvo labai atvira ir patikima. Aš supratau, kad nesu vienintelis marsietis kvartale. Tai buvo panašu į marsiečių sueigą.
Bob Weir: Gatvėje buvo daug žmonių. Visi turėjo ką veikti. Mes grojome grupėje. Tie, kurie buvo dirbę kavinėse, dirbo kavinėse, rūbų parduotuvėse, kirpyklose. Digeriai darė savo darbus. Poetai rašė, dailininkai paišė plakatus. Visi buvo užsiėmę.Mes susirinkdavom švęsti, būdavo linksma. Bet kokį birželį bendruomenės kūrybingumas ėmė smukti, ir jau reikėdavo užsidaryt langines, nes po gatves šlaistėsi spido apsiriję bepročiai ir dažnai įlįsdavo pas mus per langą. Jie rengėsi kaip hipiai, bet nemanau, kad suprato visą reikalą.
David Freiberg: Dvi savaites buvo išties linksma. Po to viskas greit išblėso.
Peter Berg: Žmonės bastėsi gatvėmis. Vaikigaliai iš visų Jungtinių Valstijų atvažiuodavo vilkėdami vaivorykštės spalvų drabužius ir psichodelines skareles ant kaklo, ir visi rūkė žolę. Jei būtumėt važiavę per Haight, jūs ją būtumėt užuodę. Žmonės sėdėdavo ant šaligatvių, jie šokdavo ant šaligatvių, jie stabdydavo eismą.
Birželį vykusiame Monterey'aus tarptautiniame pop festivalyje nuskambėjo nauji San Francisko roko akordai, o taip pat išgirdome svečių iš Londono – Jimi Hendrixo ir The Who – muziką. Jefferson Airplane, kurių du hitus iš antrojo albumo grojo radijas, vedė naują roko judėjimą iš pogrindžio. Jais pasekė ir kitos San Francisko grupės.
***
Atėjus 1967-ųjų Meilės vasarai, Haight Ashbury šventė jau ėjo į pabaigą.
Bet tos vasaros mitologija niekad neišnyko. San Francisko hipis, šokantis Auksinių vartų parke su savo ilgais plaukais, tapo tokiu pačiu amerikietišku archetipu, kaip Laukinių Vakarų kaubojai. Žymiai svarbiau yra tai, kad septintojo dešimtmečio kontrkultūros pakilimas turėjo ryškios įtakos šiandieninei kultūrai. Meilės vasara ataidi jogos užsiėmimuose, popkultūroje, vizualiniuose menuose, madoje, požiūryje į narkotikus, personalinių kompiuterių revoliucijoje ir ekologiniuose sąjūdžiuose. Išsipildžius kai kurioms judėjimo svajonėms, kitos, ypač susijusios su politika, išsisklaidė tarsi saldus kanapės dūmas.
„Septintojo dešimtmečio politinės idėjos žlugo“, sakė aktorius Peteris Coyote'as, priklausęs Haight Ashbury digerių komunai. „,Mes nepribaigėme kapitalizmo. Mes nepribaigėme imperializmo. Mes nepribaigėme rasizmo. Taip, karas baigėsi. Bet kultūrinės idėjos suveikė“.
„Tai buvo seksas, narkotikai ir rokenrolas, viskas buvo jėga“, sakė socialinis satyrikas Paulas Krassneris. „Bet visko pagrindas buvo dvasinė revoliucija“.
Pokalbio dalyvių dosjė:
David Getz: muzikantas, būgnijimo ir meno mokytojas, grupės „Big Brother And The Holding Company“ narys.
Michael Rossman: rašytojas, teberašantis apie kontrkultūrą.
Bob Weir, muzikantas iš grupės RatDog.
Stewart Brand, Long Now fondo prezidentas.
Peter Coyote: žymus kino ir televizijos aktorius.
Wavy Gravy: didysis Seva Fondo, padedančio žmonėms iš besivystančių šalių, turintiems regos sutrikimų, guru.
Dr. David Smith: gydytojas, jis neseniai paliko nemokamą Haight Ashbury kliniką ir pradėjo savo praktiką.
Lawrence Ferlinghetti: poetas bytnikas, City Lights Books leidėjas.
Michael McClure: poetas, kartais rengiantis performansus su Ray'umi Manzareku, The Doors vargonininku.
Alton Kelley: menininkė.
Julia Brigden: gyvena Napoje.
Carolyn Garcia: Linksmųjų išdaigininkų komunos narė, rašytojo Ken Kesey mergina ir The Grateful Dead vokalisto Jerry Garcia žmona.
Paul Krassner: rašytojas, socialinis satyrikas.
David Freiberg: muzikantas, dabar groja Paulo Kantnerio (ex – Jefferson Airplane) Jefferson Starship.
Peter Freiberg: Planet Drum, ekologinės aktyvistų programos, skatinančios regioninį aplinkosaugos stiprinimą, vadovas.
Pagal “San Francisco Chronicle“ parengė Kasparas Pocius
