Lietuvos miškų ateitis tampa vis skaudesne problema. Valstybinius miškus valdanti Generalinė miškų urėdija laikosi vienos pozicijos, privačių miškų savininkai – kitokios. Ir vieni, ir kiti turi savų argumentų. Teisybės dėlei turėtų būti išklausomos abi pusės.
Buvęs Aplinkos ministras Artūras Paulauskas nevynioja žodžių į vatą:
„Valstybės miškininkams neriama monopolijos kilpa. Seime ir Aplinkos ministerijoje aktyviai svarstomi sprendimų projektai, kaip pagal privataus kapitalo planą sugriauti valstybės miškų valdymo sistemą.
Tai tvirtinu atsakingai”.
Eksministro nuomonė, be abejo, svari. O ką sako nevalstybinio sektoriaus miškų valdytojai? Ar jie neturi teisės į savo nuomonę ir galimybės ją išsakyti taip pat viešai?
Mano kalbintas Miško savininkų asociacijos prezidentas dr. Algis Gaižutis atskleidė nemažai dalykų, kurie iš jo lūpų skamba visai kitaip, nei iki šiol buvo galima išgirsti viešojoje erdvėje. Kadangi valstybinių miškų sektoriaus nuomonei išsakyti buvo paskirtas atskiras straipsnis, čia pacituosiu bent kelias ištraukas iš jo atsiųsto laiško:
„Jūsų užduodami klausimai, taip, kaip jie suformuluoti, turi būti adresuojami Aplinkos ministerijos vadovybei ir Saulėlydžio komisijai prie LRV, kur rengiami siūlymai dėl valstybinių miškų valdymo pertvarkos. Tačiau neteko girdėti, kad kas nors siūlo naikinti urėdijas. Diskutuojama apie valdymo optimizavimą, urėdijų stambinimą, jų statuso peržiūrėjimą ir pan. Yra viešai nuskambėjęs medienos pramoninkų siūlymas panaikinti Generalinę miškų urėdiją, kaip perteklinę instituciją, keliančią tik sumaištį urėdijų bei miškininkų tarpe.
Mano asmeniniu įsitikinimu – nuolatinė įtampa ir ažiotažas gąsdinant nebūtais dalykais keliamas būtent dėl keleto dabartinei urėdų vadovybei mielų postų ir jų teikiamų galių išsaugojimo. Dėl to aukojama viskas, kas tik įmanoma.“
KLAUSIMAS: Ar reikalinga reforma Lietuvos miškų ūkyje?
Reikalinga, kadangi jau baigiasi antras dešimtmetis, kai šalyje šalia valstybinės miškų nuosavybės egzistuoja ir privati, o spręsti privačių miškų ūkio valdymo klausimus (būtent- ūkio valdymo) valstybiniu lygiu net nepradėta. Tad kalbėti tik apie valstybinio miškų valdymo pertvarką paliekant nuošalyje privačių miškų ūkį negalima. Priminsiu, kad nuo pat LMS asociacijos veiklos pradžios buvo siūloma steigti miškininkų-profesionalų prižiūrimas girininkijas privačių miškų organizuotai priežiūrai galiu tik apgailestauti, kad miškų žinybos tuometinė vadovybė nuėjo kita kryptimi – urėdijų atskirties nuo privačių miškų savininkų didinimo ir girininkijose dirbančiųjų miškininkų etatų mažinimo. Bet kokioms iniciatyvoms plėtoti organizuotą privačių miškų ūkį buvo arba priešinamasi atvirai, arba naudotasi sprendimų begalinio vilkinimo taktika. Pasekmės gaunasi tokios, kad iš tarnybos jau atleisti miškininkai gabesni persikvalifikavo ir į miškų ūkį jau negrįš, o kuomet pagaliau valstybė vis tik nuspręs suformuoti girininkijų tinklą privačių miškų priežiūrai, nebus pakankamai profesionalių miškininkų ten dirbti (dabartinėse girininkijose likusiems miškininkams darbo krūvis ir taip didelis, papildomų darbų tie patys žmonės tiesiog nepajėgs atlikti);
Tuo tarpu A.Paulausko išsakyta nuomonė kitokia:
“Dirbdamas aplinkos ministru taip pat buvau sulaukęs oficialių medienos pramonės įmonių siūlymų pertvarkyti šalies valstybinių miškų valdymą - kurti vieną, monopolinę valstybės įmonę vietoj dabar veikiančių 42 miškų urėdijų. Tuo metu prašytojų ketinimai buvo sustabdyti: buvau (ir dabar esu) tikras, kad tokia monopolinė valstybės įmonė veiktų neefektyviai“.
KLAUSIMAS: Teigiama, kad šiuo metu dauguma urėdijų dirba gerai ir neverta skubinti įvykių. Ar reikia taisyti tai, kas ir taip veikia?
Patirtis rodo, kad bet kokios geros pirminės idėjos, jei jų įgyvendinimas yra užtempiamas ir tampa perdėm politizuojamas, išsigimsta. Tuomet reformuojame sektoriuje dirbantys apsukruoliai dažnai sugeba „pasišildyti“ rankas, o valstybė tik nukenčia. Todėl reformuojant valstybinių miškų sistemą reikėtų gerai apsvarstytų, pagrįstų, aiškių ir jau tuomet - neatidėliotinų sprendimų.
Kartu norėtųsi paraginti visus (o ypač atsakingus pareigūnus) dirbtinai nekelti priešpriešos tarp valstybinių miškininkų ir privačių miškų savininkų. Ne urėdijose dirbantys eiliniai miškininkai kalti, kad atskiri aukšti pareigūnai dirbtinai eskaluoja priešpriešą su privatininkais, gąsdina savo darbuotojus totaliu valstybinių miškų privatizacijos baubu. Dėsninga, kad pastarąjį dešimtmetį, kai tik kas Vyriausybėj ar Seime susidomi, kaip juda finansai valstybiniame miškų ūkyje - iš karto "ištraukiamos" šios temos.
Šiuos dr.A.Gaižučio žodžius netiesiogiai patvirtina ir A.Paulauskas:
„Tokia monopolinė valstybės įmonė taptų dominuojančia rinkoje – valdytų didžiąją dalį apvaliosios medienos pardavimų rinkos, žlugdytų smulkųjį ir vidutinį medienos pardavimo verslą, sumažėtų arba išvis neliktų miško apsaugos ir miško atkūrimo kontrolės“.
Rezultatas: ir Aplinkos ministerijoje, ir Seimo aplinkos apsaugos komitete vis garsiau kalbama, kad efektyviausia būtų steigti vieną monopolinę įmonę. Blogiausiu atveju, steigti 9 įmones. Teigiama, kad
urėdijos šiuo metu dirba neefektyviai, todėl būtina kurti monopoliją.
Akivaizdu, kad dikusija tikrai būtina, tik ar skirtingos pusės supranta, kad nors žodžiai „medis“ ir „medus“ skamba panašiai, jie reiškia tegu ir susijusius, bet skirtingus dalykus.
„Posėdis tęsiasi“ galėtų pasakyti toks Ostapas Benderis...
