Mažas šuo garsiai loja, sako lietuvių liaudies patarlė. Netikrumas visuomet dangstomas agresija. Kad apgintum savąjį tikrovės suvokimo modelį, reikia turėti rafinuotą konceptualinį mechanizmą. Arba – gerus kumščius. Karas – tai politikos tąsa kitomis priemonėmis: kai neužtenka argumentų, imasi smurtas. Ir kuo mažiau argumentų, tuo daugiau smurto.
„Norvegų rasizmas yra ypač gėdingas, nes jo negalima pateisinti nei išmanymo, nei patirties stygiumi, - rašė F.Skoderug. – Tai nuobodulio rasizmas. Tai patenkintųjų nuobodis. Jį išgyvena sočiai pavalgę žmonės, kurie tarp pokalbių šou ir muilo serialų puoselėja šykštumą ir agresiją kitoms odos spalvoms.“
O koks yra lietuvių rasizmas? Iš ko kyla lietuvių neapykanta kitaspalviams ir kitatikiams? Lietuvių rasizmas – tai mažo, sulyto, primušto ir pikto šuns staugsmas. Imperijos griūtis, bankų krizės, emigracija ir infliacija. Prarasti darbai ir santaupos, nuvertėjęs žinių bagažas ir simbolinis kapitalas. Braškių ir apelsinų plantacijos, Niudžersio supermarketai, ir įžeidžiančios etiketės – „Tau ką, 100 USD per savaitę maža? Ko tu dar nori - juk jūs ten, Rytų Europoje, visi atsilikę, sušalę ir alkani“.
Traumos ir pažeminimai, įsirašę kolektyvinėje atmintyje. Ir desperatiškas troškimas nebūti blogiausiu, nebūti paskutiniu, troškimas atrasti, bet kokia kaina, kažką menkesnį už save. Jei ne atrasti, tai susikurti simbolinį Kitą, prieš kurį gali jaustis pranašesnis, prieš kurį gali jaustis išdidus - įsivaizduojamą Harlemą, kuriame švilpia kulkos ir pardavinėjami narkotikai; tamsią, atsilikusią Afriką; skurdžią, prasigėrusią Rusiją.
Šitaip gali simboliškai atsipirkti už visus pažeminimus, patirtus naktinėse pamainose supermarketuose ar vidurdienio saulei kepinant laukuose, vokiečių buržua šeimose ar šiuolaikinėse lietuviškose vergių Izaurų plantacijose. Atsigauti, susirenki ir mobilizuoji išdidumo likučius. Pasiunti kokį juodaodį sugrįžt atgal į džiungles – ir pats, nors esi tik raštinės vedėjas, pasijunti aukštesnę evoliucijos pakopą atstovaujančiu padaru arba vos ne Vakarų civilizaciją įkūnijančia reikšminga Liudviko XVI dvaro figūra.
Turim, tiesa, visą eilę savų atpirkimo ožių, kurie padeda mums jaustis geresniais ir protingesniais – korektiškumo sumetimais, šie nelaimingi asmenys vadinami žvaigždėmis - bet vien jų jau nepakanka. Argi keletas jaunų viešai nusidainuojančių (ir nusišnekančių) būtybių ant savo gležnų pečių gali pakelti visą mūsų sielvartą ir nepilnavertiškumo jausmą, visą istorinę kančią, sublimuojamą į pyktį?
Nieko nauja – kenčiančios, dominuojamosios, priespaudą patyrusios ir patiriančios grupės užkulisiuose visuomet plėtoja keršto ir pasipriešinimo fantazijas, kuriose galios hierarchija apverčiama aukšyn kojom, o jie patys tampa išrinktaisiais, palaimintais, ir teisiais. Per apsivalymo ritualus, skausmas, nuodėmės ir kančios sublimuojamos į „atpirkimo ožį“, kuris išvaromas, sunaikinamas, sudeginamas (tam dažniausiai pasirenkamos sąlyginai beginklės grupės – nieko nauja, juk nugalėtojai neteisiami...), ir tauta vėl prisikelia atsinaujinusi ir švari.
Pirmieji kolonistai, atplaukę į Afriką, stebėjosi, ar tos juodaodės keistai šokančios ir kažką šūkčiojančios būtybės turi sielą, o lenkaitė Jadvyga, prieš savo taip netrokštamas vedybas, prašė dvariškių nusivest Jogailą į pirtį ir išsiaiškinti, ar to lietuvio kūnas nėra apžėlęs kailiu, kaip kokio žvėries. 1863 m. – kuomet laisvės, lygybės ir brolybės idėjos buvo jau kaip reikiant įaugę į baltųjų habitus Šiaurės Amerikoje ir Europos Vakaruose – tais metais Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava, o po poros metų JAV priimta Trečioji pataisa reiškė vergovės pabaigą.
Ir tas nepakantumas likimo broliams, iš kur jis imasi - man atrodo, tai tipiška pokolonijinio subjekto padėtis – jis besąlygiškai bando išsižadėti, paneigti ir sunaikinti bet ką, kas primena jo paties patirtį, skriaudas, pažeminimus ir subordinaciją.
Ir ką daryt, ką daryt? Ką gali padaryti Naujoji Kairė ar kas nors kitas? Ech, tie intelektualai – lyg Damoklo kartas kabo virš jų galvų. Antonio Gramsci teigimu, intelektualas turi du prieštaringus vaidmenis – tai misionieriaus ir bendražygio. Kaip misionierius, jis privalo šviesti ir lavinti liaudį, keisdamas jos „folkloristinį“ pasaulio supratimą rafinuotesnėmis socialinio pasaulio interpretacijomis; kaip bendražygis, jis privalo su identifikuotis ir tapatintis su liaudimi, ir būti išvien su ja. Kuo pažangesnė jo intelektualinė teorija – tuo didesnė praraja tarp liaudies ir jo paties. Intelektualai yra arba pamokslaujantys, arba abejingi - ir taip, ir taip negerai....
Bet kokiu atveju, išvaduotojai retai pasitinkami su gėlėmis. Nei laisvės, nei tolerancijos neišmokysi – šaukštu neįkrėsi. Kaip sakoma vienoje Pietų baptistų psalmėje, net Viešpats čia bejėgis: „Aš paprašiau Viešpats suteikti man kantrybės ir pakantumo, ir Viešpats pasakė ‚Ne‘ – pakantumas neduodamas ir nedovanojamas, jis ateina per patirtį ir per skausmą“. Tačiau kartais taip atsitinka, kad kančia ir patirtis neatneša nei pakantumo, nei išminties. Norėtųsi, kad taip neatsitiktų.
Kad nereiktų, kaip Giedrei Kazlauskaitei, rašyti: „Kaip aš nekenčiu to krašto, kuriame buvau priversta taip ilgai ir nelaimingai gyventi (...). Baisūs čėsai; autobusų nėra, lyja, šalta, vėjai pučia. Didžioji dalis keleivių atrodė kaip primušti ar šiaip kvanktelėję.“
Kad nebūtume kaip primušti ar šiaip kvanktelėję.
