Labai liūdna, kad daug žmonių tokias temas laiko "nerimtu reikalu". Jeigu nesuvokiantis žmogus tyli ir nereiškia jokių pastabų , tai dar galima pateisinti, bet neigti religiją dėl to, kad pats jos nepasieki... A.Maceina taip rašo : " netikinčių žmonių nėra pasaulyje - tik vieni tiki Dievu, o kiti - stabu." Stabu gali būti bet kas: valstybė, turtas, valdžia, šeima, kultūra ir t. t. Tikėjimas stabais visada žmogui nepasiteisina, neatneša laimės.
O "rimtas reikalas", sukurtas nepadedant tikėjimo pamato, būna labai nestabilus, ir greit nugriūna.

Skaiciau ir as kazkada A Maceinos "Saules giesme". Bet jau nebepamenu gerai jos turinio ir dvasios. Kasdienybe... Ji sugeba pasiimti savo duokle su kaupu...
Gal kada nors, apmazejus rupesciams ar tiesiog atsiradus kitiems prioritetams,sugrisiu prie tokiu kuriniu:)
O autoriui aciu dar karta. Tokie kaip jis ir panasus tiesiog parodo, kad ne viskas siame pasaulyje perkama ir parduodama.

Grazus ir siuo metu lietuviam aktualus straipsnis. Mums visiems reikia vis is naujo isigilinti i savo vidini zmogu,paklausti saves kokiu motyvu skatinami kazko siekiame,gyvename.

... ir visai be reikalo tas pasakeles cia vienas kitam sekam...

eruditai neraliuoti!

Žiūrėk į mane mirštantį ir sutvardyk save benusidedantį: liaukis nusidėjęs tu, kuris esi taip brangiai atpirktas.

Dėl tavęs įsikūnijęs, dėl tavęs ir gimiau, dėl tavęs buvau apipjaustytas, dėl tavęs buvau pakrikštytas, apipiltas priekaištais, įžeidimais užgauliotas, išplūstas, pagriebtas, surištas, apspjaudytas, niekintas, nuplaktas, sužeistas, prikaltas prie kryžiaus, girdytas actu ir galiausiai dėl tavęs buvau paaukotas.

Mano šonas yra atvertas: imk mano širdį. Skubėk, apkabink mano kaklą: aš noriu tave pabučiuoti. Įsigijau tave kaip savo paveldą, kad nebūtum kieno kito nuosavybė. Visas man atsiduok, nes visą save atidaviau už tave. Nepražūk: nepagailėjau savo gyvybės, kad tavęs pagailėčiau; pastačiau savo sielą tarp kankinamų ir blogiausių nusidėjėlių, ir savo grožio, pasmerktųjų sunaikinto, neapverkiau, kad tavo sielos nežudytų kankinimai grėsmingo viesulo dieną ir Dvasia visam laikui švytėtų tavyje.

Aš turiu A.Maceinos knygas "Religijos filosofija" , "Saulės giesmė"... Tai labai įdomu, todėl mąstymui visada galima atrasti laiko, nes čia svarbiausias dalykas gyvenime. Tas visiškai pakeičia požiūrį į dabartinį gyvenimą, ir bendravimas su nemąstančiais yra sudėtingesnis. Gaila, kad tiek nedaug žmonių tuo domisi. Pradėjus mąstyti, sustoti nebegalima, ir toks žmogus skiriasi nuo kitų.

Skaitau ir geriuosi zmogaus drasa, ismintim apsiskaitymu. Mes neturim kada , skubam, dirbam...Geriausiu atveju, laikydamiesi trdiciju, nueiname i baznycia. O gilesniems pamastymams reikalingos zinios, savisvieta, kuriai nelieka laiko.
Laikas... Ji is manes ateme ateistiniai metai.Tada galejau siuos tekstus skaityti, ju ieskoti, nes buvau smalsi ir viskas rupejo. Bet... reikejo laikyti mokslinio komunizmo ir ateizmo egzaminus ir jiems ruostis...
Aciu jums, gerb.V. Valiusaiti.

As nepykstu. Man tikrupi, kad praregetum. O tu imk ir paklausk saves, ka zinai apie Ariju tikejima? Kodel kryziuociai ir ju palikuonys uoliai naikino viska, kas susieta su bociu religija?
Na, bet jei esi is tu, kuriems mastyti nereikia, tada tu teisus. Veltui gaisau laika.

Tu nieko nesupratai, net neužčiuopei esmės! O daugžodžiaudamas ir rinkdamas pavyzdžius dar graudžiau atrodai. "Jupiteri, tu pyksti, vadinasi esi neteisus"

Šetono tarnai kagėbistai visuomet apeliuodavo į žmogaus egoizmą ir jo dvasinį tuštumą. Tam tikdavo (skaitykite Duginą) ir "ikikrikščioniški laikai" (t.y. pagonybė), kurių neva nepažįsta Valiušaitis. Nežinau, kas jus, "brigadinius", pasodino prie kompo-ar tai Pocius, ar Januška, ar pats Stonys-jūsų bandymai nukreipti skaitytojų mintį šunkelių link yra pasmerktos, kaip ir jūsų šeimininkai čia ir Šaitanato centre-Maskvoje.