Didžioji savaitė – ne pats tinkamiausias metas gvildenti VSD bei su šia įstaiga tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių pareigūnų politinės agonijos peripetijas, nepaisant to, kad viešumon kyla vis nauji, gluminantys, sveiku protu nebesiduodantys paaiškinti faktai.
Kai aukščiausiems valstybės pareigūnams ilgus metus patarinėjęs ir tebepatarinėjantis asmuo po susitikimo su parlamentine tyrimo komisija puikuojasi pasakomis apie ufonautus, o viešai paskelbus parlamentinio liudijimo įrašus tvirtina Seime pasakojęs anekdotus ir lyg niekur nieko tęsia savo „valstybinę tarnybą“, tai reiškia tik viena: arba tos valstybės iš viso nėra, arba ji, neturėdama jokių teisingumo principų, šv. Augustino žodžiais tariant, „tėra plėšikų gauja“.
Yra dalykų, kurių be ontologinės dimensijos suprasti stačiai neįmanoma.
Krikščionių bažnyčiose vakar, Didžiosios savaitės išvakarėse, buvo skaitomos evangelijų ištraukos, kuriose Dievo Sūnus mokė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias jūsų tarpe, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas kuris sėdi?! O aš jūsų tarpe esu kaip tas, kuris patarnauja.“ (Lk 22, 25-27)
Blogio samprata apsprendžia mūsų pažiūras į gyvenimo eigą arba istoriją. Kam blogis yra tik paprastas gyvenimo trūkumas, tam istorija yra tik šiapusinė gyvenimo tėkmė, ramiai plaukianti nuolatinio išsivystymo bei tobulėjimo vaga. Tačiau kam blogis yra pikta jėga, tam istorija yra nuolatinės grumtynės, apimančios ir žemę, ir dangų, nes jose dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas.
Blogis krikščionybei nėra tik pasyvus trūkumas, bet pirmiausiai aktyvi pikta valia, kurios vykdytojai – piktoji dvasia ir nusidėjęs žmogus – sąmoningai ardo ir Dievo žygiams kenkia, pastebi Antanas Maceina. Prieš šitą tad piktą valią krikščionybė kaip tik ir stato gerą valią, kuri iš vidaus susijungia su Dievo valia, iš jos gaudama jėgos nugalėti blogiui ir savyje, ir šalia savęs esančiame pasaulyje.
Dvasios srityje blogis virsta tikrovine jėga, ardančia ir gamtą, ir pačią save. Čia blogis yra sąmoningas apsisprendimas prieš Dievą-Meilę. O iš šio apsisprendimo plaukia ištisa eilė piktų veiksmų, paverčiančių dvasinę sritį vienu ištisos, nepaliaujančios kovos lauku. Neveltui tad šią jėgą, šiuolaikiniame pasaulyje besireiškiančią labai apgaulingais ir be galo sudėtingais pavidalais, popiežius Jonas Paulius II yra pavadinęs „mirties kultūra“. Jos „alsavimą į pakaušį“ juntame labai aiškiai, pradedant nesąžiningos politinės raiškos pavidalais ir baigiant aiškiai išreikšta visuomenės socialinės degradacijos slinktimi.
„Ko neturime bijoti?“, – yra klausęs Jonas Paulius II ir pats atsakęs: „Neturime bijoti tiesos apie save pačius. Vieną dieną Petras akivaizdžiai įsitikino ta tiesa ir tarė Jėzui: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!“
Tą tiesą suprato ne vienas Petras. Ją suvokia kiekvienas savo kaltes pajėgiantis pripažinti ir jas išpažinti žmogus. Kiekvienas iš mūsų galime būti Petrui dėkingi, kad tą dieną jis taip pasakė. Kristus jam atsakė: „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi“.
Popiežius Jonas Paulius II ragino nesibaiminti žmonių. Žmogaus kuriamos sistemos visuomet yra netobulos, ir tuo netobulesnės, kuo žmogus labiau pasipūtęs.
Iš kur visa tai? Visa tai iš žmogaus širdies. Mūsų širdis nerami. Jos nerimą geriausiai pažįsta pats Kristus: „Jis žino, kas yra žmogaus viduje“, – sako amžinybėn iškeliavęs šviesios atminties popiežius.
Trečiajame tūkstantmetyje prisikėlusio Kristaus žodis „Nebijokite!“ šiandien turbūt dar reikalingesnis nei anksčiau. Žmonėms labiau nei duonos reikia įsitikinimo, jog egzistuoja Kažkas, kas tvarko šio laikino pasaulio likimus. Kažkas, turintis mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Kažkas, kas yra žmogaus istorijos Alfa ir Omega. O tas Kažkas, pasak Jono Pauliaus II, yra Meilė: „Meilė, tapusi žmogumi, Meilė, nukryžiuota ir prisikėlusi, Meilė, nuolatos esanti tarp žmonių“.
Viena knygų, palikusių man didžiausią įspūdį iš to, ką esu bet kada perskaitęs savo gyvenime, buvo Antano Maceinos „Niekšybės paslaptis“. Ten jis labai įtaigai analizuoja blogio problemą, pasitelkdamas ir rusų filosofo kataliko Vladimiro Solovjovo mintis.
Gyvenimo pabaigoje Vladimiras Solovjovas parašė brandžiausią savo veikalą, vardu „Trys pokalbiai“, kurį užbaigė stulbinančia atodanga apie niekšybės paslaptį, pavadintą „Trumpas pasakojimas apie antikristą“. Gėris ir blogis, pasak Solovjovo, grumiasi istorijoje ne abstrakčiomis kategorijomis, bet tikrovinėmis savo išraiškomis: Kristum ir antikristu.
Solovjovas suprato, kad „atskiro žmogaus likimas yra visos žmonijos likimo santrauka; kad tai kas atsitinka su asmeniu, turi atsitikti ir su bendruomene; kad blogio laimėjimas dalyje yra nurodymas į tokį pat laimėjimą ir visumoje“.
Krikščionybė supranta istorijos tėkmę iš esmės kaip dvasinį vyksmą, kuris nepažįsta nuovargio ar senatvės. Jei istorija betgi prieina galą, tai tas galas nėra vidinių jėgų išsisėmimas, o apsisunkinimas nusikaltimu, kurį žmogus padaro ir jo nepanaikina gailesčiu ir atgaila. Todėl krikščioniškuoju pažiūriu, istorinis vyksmas yra bendras žmogiškosios laisvės ir dieviškosios Apvaizdos aktas. Jei vieną dieną šis veiksmas sudūžta, sugriūva, dalis žmonių galutinai nusigręžia nuo Dievo, tai tik dėl to, kad žmogiškoji valia apsisprendžia prieš Dievą-Meilę, ir šitas apsisprendimas įgauna istorinę išraišką ir pavidalą.
Antanas Maceina, interpretuodamas minėtąjį V. Solovjovo veikalą savo knygoje „Niekšybės paslaptis“, rašo, kad Kristus, kaip Solovjovo minėtas tikrovinis pavidalas, yra istorijos centras ne prasme mechanizmo, apie kurį amžiai ramiai sukasi, bet prasme palaikančios jėgos, kuri kreipia ir skatina. Savo vaidmenį žmogaus istoriniame buvime Kristus yra taip pažymėjęs: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34-35). „Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, <…> o duktė prieš motiną“ (Lk 12, 52-53). A. Maceina sako, kad šitas Kristaus pranašavimas vyksta visur ir visados: kur tik tariamas Jėzaus Kristaus vardas, jis krenta kaip kalavijas. Kristus, ne žmogus, yra didysis istorinių jėgų ir pavidalų skirties ženklas.
Skirtis vyksta ne ramiu raidos keliu, bet atkaklių grumtynių pavidalu. Grumtynių už tam tikras vertybes, kurios sudaro žmogiškosios laisvės branduolį, ir kurias pamynus tučtuojau yra pavergiamas pats žmogus - net ir tas, kuris tik šių vertybių dėka buvo laisvas stoti į kovą su šiomis vertybėmis, kad jas paneigęs pats taptų savo paties sukurtos tironijos auka.
„Trijų pasikalbėjimų“ pabaigoje, sode gražios vilos, stovinčios Viduržiemio jūros pakrantėje, susirinkę penketas rusų - kovose užgrūdintas generolas, patyręs bei darbštus politikas, jaunas, bet visuomeniniais ir doriniais klausimais besidomįs kunigaikštis, vidutinio amžiaus ponia ir neaiškaus užsiėmimo ponas Z - konstatuoja, kad visa žmogiškoji būtis tarsi aptraukta kažkokiu plonu neapčiuopiamu šydu. Trūksta visiško aiškumo sieloje ir mintyse. Tvyro tarsi kažin koks nerimas ir blogas nujautimas. Ir tai esąs ne tik ženklas, kad žemė apsunkusi nedorybėmis ir mūsų įžvalgumas susilpęs, bet ir tai, kad pikto galybė veikia. Sąmonės aptemimo pojūtis yra pažymėtinas istorijos eigoje. Pikto persvara aptemdo žmogaus sąmonę lyg kokiu šydu, ir mūsų žvilgsnis negali niekur rasti grynų vertybių. Žemės sugedimas, apie kurį kalba šv. Jono Apreiškimas (plg. 11, 18), eina vis toliau, žmogus atsiveria nuodėmei vis aiškiau, niekšybės paslaptis veikia vis plačiau. Kristaus atpirkta istorija nepriima „meilės tiesai“, dėl to Dievas pasiunčia jai, pasak šv. Pauliaus laiško Tesaloniečiams, „galingą paklydimą, idant tikėtų melu“ (2 Tes 2, 12) ir pažintų savo pražūtį.
Todėl pats Solovjovas teigia, kad jo pasakojimas „perteikia visa, kas šiuo klausimu gali būti pasakyta, pasiremiant Šventraščiu, bažnytine tradicija ir sveiku žmogaus protu“. Solovjovui čia rūpėjo, kaip jis pats prisipažįsta, pavaizduoti ne gamtinio pasaulio sudužimą, „bet tiktai mūsų istorinio vyksmo galą, kuris ateina su antikristo pasirodymu, pagarbinimu ir žlugimu“. Antikristas užbaigia žemiškąją istoriją. Būdamas, kaip sakyta, nepakartojamas blogio įsikūnijimas, jis išvysto blogio jėgą ligi aukščiausio laipsnio, perskverbia ja visą prigimtąją tvarką ir tuo būdu ją pražudo.
Vytauto Pociūno žūtis, atidengusi beveik apokaliptinį dalies politinio elito moralinio suirimo laipsnį, – likiminis iššūkis Lietuvai. Ir pasirinkimo čia nėra – arba atskleidžiama tiesa, kuri išlaisvina Prisikėlimui, arba šiurpinanti V. Solovjovo įžvalga, apsisunkinus nusikaltimu ir jo nepanaikinus gailesčiu: tai, kas atsitinka su asmeniu, turi atsitikti ir su bendruomene; blogio laimėjimas dalyje yra nuoroda į tokį pat laimėjimą ir visumoje.
„Titanico“ kapitonas Smithas, matydamas lainerio keleivius chaotiškai ir nevilties persmelktais veidais besiblaškančius po ledkalnio pramuštą laivą, tuo pat metu orkestrui viršutiniame denyje griežiant „Dieve, arčiau Tavęs“, ištarė žodžius, kurie padarė jį istorine asmenybė: „Be British“. Būkite britai, vadinasi, būkite garbingi, raskite tikėjimo ir jėgų gyventi oriai, ir oriai pasitikti kiekvieną lemtį, kuri Viešpaties yra pasiunčiama.
Net ir tuo atveju, jeigu lietuviškosios sąmonės „titanikas“ būtų kliudęs pakeliui sutiktą ledkalnį, t. y. pasitikęs tą „galingą paklydimą“, kai pikto persvara negrąžinamai aptemdo į prapultį riedančių žmonių sąmonę, Jono Pauliaus II priminimas „ko neturime bijoti“, tekia jėgų nesiblaškyti, lyg tiems denyje pasimetusiems keleiviams. „Blogio imperijos“ pavidalai šiandien jau nebesiduoda tapatinami su konkrečia, geografiškai apibrėžta teritorija, bet plėtojasi daugiausiai dvasinėje plotmėje, nepaisydami valstybių sienų, tautų ir kontinentų.
„Jei tiki Dievu, pusę savo numatytų darbų atliksi pats, o kitą pusę atliks Jis“, - sakė airių laisvės kovotojas Cyrus Curtis. Tad kai valią ima kaustyti neryžtingumas ir pasitikėjimo stoka, dera prisiminti kuklų Jono Pauliaus II priminimą ir padrąsinimą: „Nebijokite!“
Ir tai būtų prasmingiausias linkėjimas Prisikėlimo išvakarėse.
