Lietuvos politika, arba tai, kas iš jos likę, grįžta iš atostogų. Pirmieji rimti požymiai buvo skaudoki rugpjūčio 23 d. mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo dvidešimtmečio aidai ir G.Kirkilo sudaryta komisija A.Pociūno žūties aplinkybėms tirti.
Žinoma, norint galima parinkti ir daugiau įvykių, sueigų, susitikimų, impotentiškų skandalijimo bandymų, kad parodyti tai, kas ir be viso to aišku. Vasara baigiasi, o politinio poilsio naudą dar reikės pamatuoti. Kartais atostogos nužudo daugiau neuronų, nei darboholiko girtuoklystė. Tada geru atveju sugrįžtama su naujomis idėjomis, šviežia galva ir trupučiu ilgesio, ką nors apčiuopiamo nuveikti. Deja, tokių politinio derliaus ženklų nėra daug.
Kodėl parinkau tik du pavyzdžius atostogų pabaigai iliustruoti? Pirmiausiai dėl simbolinio krūvio, kurio abu reiškiniai apsčiai turi. Dvidešimtmetė pirmojo antisovietinio mitingo, nuo kurio skaičiuotinas dainuojančios revoliucijos kalendorius, sukaktis rodo, kad įžengiama į apmąstymams patrauklų laikotarpį. Dar bus daug dvidešimtmečių - Sąjūdžio, Atkuriamojo Seimo, blokadų ir teroro, ir bus nesyk lyginama su Pirmosios Respublikos dvidešimtmečiu. Ką pavyko pasiekti mums ir jiems per vienodą laiką?
Tačiau ne trumpame komentare apie tai. Dabar tik vienas nelinksmas bruožas: mūsų, lietuvių, atgimimo šaukliai, neabejotinai drąsūs žmonės - Antanas Terleckas ir Nijolė Sadūnaitė ta proga nepadavė vienas kitam rankų. Ir dar ne čia esmė. Šią akimirką yra svarbesnis A.Terlecko viešas pasakymas buvusios bendražygės adresu, kuris atmintin įsirėžė gal ne visai pažodžiui: Sadūnaitė yra dora ir nuoširdi moteris, bet už jos kažkas stovi ir ja manipuliuoja... Žiūriu į tokį prasitarimą, kaip į vis labiau mūsų savivokai būdingą bruožą.
Jei net daug grėsmių atlaikę, savo kailiu patyrę represijas, kadaise įveikę baimę ir pagundas lietuvių atgimimo veteranai vienas kitam nepalieka teisės tiesiog būti savimi, turėti savo nuomonę ir įsitikinimus, bet būtinai yra nesavarankiški, manipuliuojami, nuolat lydimi už jų nugarų stovinčių šešėlių, tai ko norėti iš menkiau gyvenimo patirties patyrusių naujųjų ir jaunųjų lietuvių? Ironiškai sakant, už kokių nors viešai matomų žmonių geriausiai, matyt, stovisi mafijai, banditams, kagėbistams, saugumiečiams, sorosologams, ruskiams, amerikonams, žydams, gėjams, moterims, naujojo kapitalo rykliams, valstybininkams ir antivalstybininkams. Tokių už ko nors stovinčių šešėlių gaudytojai įrodymų nesiūlo ir neprašo. Jų nereikia. Tiesiog neliko Lietuvoje žmonių, kurie patys stovi.
Štai nesena ir neišdildoma daugiau kalbančio nei galvojančio konservatyviojo sparno politiko Kęstučio Masiulio frazė apie dabartinę lib-soc-deminę Vilniaus valdžią: „Šiandien matomos trys grupuotės: J.Imbraso, už kurio stovi R.Paksas, bei Audriaus Butkevičiaus ir E.Lementausko, už kurių nežinia kas stovi...“ (cituota pagal „Balsas.lt“ publikaciją iš žurnalo „Veidas“) Išmoningas ir svarus Vilniaus dvaro žmogus šiandien privalomai pirmiausiai pasirodys daugiau žinąs už ko nors stovinčiųjų eilę. Būtent tai, o ne viešos politinės dorybės ima viršų. Tai liūdnas dalykas, kuris yra su susijęs su kitu dar liūdnesniu: iš tokių partinių politikų sudarytos partijos negali būti kitokios, nei dabar yra.
Koks simbolinis vaidmuo politinių atostogų pabaigoje tenka prieštaringai Kirkilo komisijai? Daug karčių ir teisingų žodžių jau pasakyta, bet man svarbia regisi tokia savybė, į kurią it kokia mįslinga nuoroda mūsų akis kreipia premjero veiksmas : naujasis rudens sezonas bus pažymėtas grįžimo į senas vėžes ir senus akivarus. Tiesiog, darsyk ir labiau sofistikuotomis priemonėmis bus bandyta užlopyti visuomenės vaizduotės spragas autoritetingais vaizdiniais. Arba autoritetingu rankų skėstelėjimu, kad ne viską šioje žemėje galima įrodyti ir tenka su tuo gyventi. Gyventi abejojant ir įtarinėjant, žiūrint į akis ir tikint arba netikint. Kad tik dėl to neatsivertų naujos – darsyk Konstitucinės- mūsų visų gyvenimo skylės.
